Dainavos žodis

Alytaus informacinis portalas

Žmonės

Bugonių miškuose užsigrūdinęs ryšininkas, rezervinis partizanas J. Padegimas – apie kovas, pavojus, tremtį

Bugonių miškuose užsigrūdinęs ryšininkas, rezervinis partizanas J. Padegimas – apie kovas, pavojus, tremtį

Prieš 29 metus kovo 11 dieną buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Šią dieną minime dalyvaudami gražiuose renginiuose trispalvių jūroje, besidalindami pasakojimais, prisiminimais apie tuos, kurie drąsiai veikė Sąjūdžio laiku, ir išreiškiame pagarbą pasirinkusiems partizaninį pasipriešinimą.
Deja tų, kurie kovojo miškuose, šiandien išliko vienetai. Lietuvių tautos pokario ginkluoto pasipriešinimo kova prasidėjo 1944 m. vasarą Sovietų Sąjungai pakartotinai okupavus Lietuvą. Tautos laisvę ginanti kova tęsėsi iki 1953-iųjų.
Dainavos apygardos partizanai buvo vieni nuožmiausių ir aktyviausių tautos gynėjų. Susipažinkite su Justinu Padegimu-Upeliu. Jis kilęs iš Alytaus rajono, kaip pats sako, nuo Ryliškių parapijos, Bugonių kaimo. Pagal archyvinius dokumentus, jis buvo partizanų ryšininkas, vėliau tapo rezerviniu partizanu, atliekančiu tam tikras užduotis, dažniausiai gretimoje vietovėje, kad nebūtų atpažintas.
J. Padegimui – 87-eri metai. Sutikęs papasakoti savo istoriją, jis teigė negalintis pasidžiaugti nerūpestinga vaikyste.
„Kilo tie karai, viskas susimaišė su purvynu. Tėvukas buvo paimtas ir išvežtas į Vokietiją. Mus su mama vokiečiai irgi varė į Vokietiją. O kai užpuolė rusai, visa šeima sulindome į raistą. Visur aplinkui šaudė, bombardavo, tačiau likome gyvi. Grįžome į savo kaimą. Tėvukas iš Vokietijos pabėgo, tačiau jį sugavo Lenkijoje. Rusai paėmė į 16 diviziją. Tai buvo Lietuvos divizija. Ten buvo baisu. Juk komandos tik „Pirmyn“, ir viskas“, – prisiminimais dalijosi ryšininkas, rezervinis partizanas.
J. Padegimo tėvas Vincas Padegimas gimęs 1908 m. Jis 1945 m. kovą įstojo į partizanų „Vėtros“ būrį, tų pačių metų rugpjūtį, pagal archyvinius dokumentus, legalizavosi. Suimtas 1945-12-11, nuteistas 10 metų lagerio.
„Tėvukas su daugu pabėgo iš Vokietijos. Grįžo į Leipalingį ir ten partizanavo. Po to buvo registracija. Esą kas užsiregistruos, to nelies šeimų. Deja, taip nebuvo. Kai tėvukas parėjo užsiregistravęs, iš paskos atėjo Leipalingio stribai. Paėmė, išvežė į Vilnių. Gavo 10 metų. O mums išvis ne pyragai buvo“, – pasakojo vyras.
J. Padegimas prisimena, jog su metais vyresniu broliu partizanų ryšininkais tapo apie 1950-uosius. Vėliau brolis žuvo neaiškiomis aplinkybėmis, o Justinas su miško broliais veikė iki 1952 metų pabaigos.
„Reikėjo, tad su partizanais ryšius turėjome, gyvenome miškuose. Buvo susišaudymas ir pas mus namuose žuvo vienas partizanas ir vieną stribą nušovė. Aš miškuose išvaikščiojau daugiau nei dvejus metus. Mane paėmė būrys iš Leipalingio, Savanorių kaimo“, – prisiminimais dalijosi J. Padegimas.
Kaip prisimena pašnekovas, Bugonių ir aplinkiniuose miškuose buvo daug neramumų.
„Ir aš, ir brolis buvome paaugliai ir mes partizanams buvome ryšininkais. Mes jau po 16 metų turėjom šautuvus, iš Merkinės šovinių gaudavom. Pristatydavo užlakuotose dėžėse šovinius. Buvo užverbuotas stribas, kuris iš tiesų mums daug ką nugvelbdavo. Susitikti mes nesusitikdavome, o žinojau miške vietą, kur po šaknimis padėdavo, ir rasdavau. Svilo kailis. Nes teko ir bėgti, ir šaudytis“, – kalbėjo J. Padegimas.
Deja, tuo metu, kai jaunasis partizanas J. Padegimas veikė Dzūkijos miškuose, būta ir išdavikų, kurie susigundydavo atlygiu už partizanų išdavystę. Todėl patekus į pinkles, jam teko ragauti nelengvos tremtinio duonos. 1953 metais jis ištremtas.
„Tais laikais už partizano išdavimą duodavo 10 tūkstančių rublių. Už tokią sumą galėjai gerą namą pastatyti. Ir buvo tokių atvejų. Man taip pat. Taip jau nutiko, kad už savo veiklą pakliuvau į Sibirą. Ten vargau. Kai Stalinas galą gavo, buvo perteisimas. Mano mama buvo teista ir aš buvau pusiau tremtinys, pusiau kalinys. Buvau Krasnojarsko zonoje“, – pasakojo pašnekovas.
Jaunam vyrui leido mokytis. Jis greitai išmoko rusų kalbos, įgijo vairuotojo, autokranisto specialybę. Kai baigėsi jo kalinimo laikas, net nedvejodamas patraukė link Lietuvos.
„Pasišaukė KGB ir sako: pasidaryk pasą ir, jeigu nori, lik čia, o jei ne – važiuok, kur nori“. Tai aš pridaviau savo techniką, susidėjau kelis skudurėlius į lagaminą ir parvykau į Vilnių, o iš ten pakeleivingom mašinom grįžau į tėviškę. Daug metų dirbau autokranistu, vairuotoju. Aš nemėgau tinginių, mylėjau veiklą“, – pasakojo J. Padegimas.
Pokalbio metu paklausėme, ką J. Padegimui davė daugiau nei dveji metai, praleisti miškuose. Juo labiau, ir šiandien jis jaučiasi gerai, kasdien nueina mažiausiai 3 kilometrus, o prieš kelerius metus ir žymiau daugiau. Pašnekovas sako, jog nuo jaunystės išsiugdė plieninį charakterį: „Man vyresni partizanai sakė: niekada nepulk panikon. Man kiti partizanai sakydavo: tu nežiūrėk, kad šaudo į tave, šaudyk ir tu. Ir nieko daugiau nežinojai, kad tik apsiginti, apžiūrėti, kur stribai, teikti informaciją vadovybei. Juk Dainavos apygarda buvo pati aktyviausia. Partizanai vaikščiojo ne po 50, o ir po 300. Buvo baisūs mūšiai.“
Justino Padegimo slapyvardis buvo Upelis. „Mano vadas buvo toks Julius Makaravičius-Varpas. Jis nuo Merkinės. Jis mane pasišaukdavo, sako: Upeli, tekėk, tekėk. Aš apeidavau aplink Leipalingį. Viskas buvo galvoje. Juk jokių popierių – viskas mintyse. Juk antraip galėjo pagauti. Teko ir vandenyje gulėti, ir visokiuose krūmuose. Toks gyvenimas buvo. Partizanų liko, bet labai nedaug“, – kalbėjo pašnekovas.
J. Padegimas keletą kartų per susirėmimus buvo sužeistas, o kiek pats nukovė priešininkų, sako nežinantis.
„Ranka mano sužeista – nukirstas nervas. Ji šaltesnė. Viskas įvyko per susišaudymą. Ir dar nešiojuosi skeveldrą nuo sprogstamos kulkos. Bet daktarai net nepatarė išimti. Sakė, nešioti atminčiai. Nežinau, ar aš ką nukoviau. Juk per susišaudymą visko buvo. Juk nešaudžiau Dievui į langus. Šaudžiau į priešus. Ką čia žinai. O tų susišaudymų buvo galybė“, – atvirai kalbėjo pašnekovas.
Po 1960 metų J. Padegimas grįžo į gimtinę. Alytuje kūrėsi pramonė, jis įsitvirtino kaip autokranininkas, vairuotojas. Kaip žiūrėjo tarybinė valdžia į buvusį ryšininką, partizaną, tremtinį?
„Daug ką laikiau paslaptyje. Ir dabar skaudu, kai einu per aikštę, o mane banditu pavadina. Bet aš nepykstu. Aš banditas buvau, o kas kiti – stribai? Trukdžių labai nebuvo dėl mano veiklos miškuose. Grįžęs iš tremties turėjau daug darbo, kadangi buvau darbštus. Kur tik dirbau, geri atsiliepimai.“
Su žmona J. Padegimas užaugino dukrą ir sūnų. Kokia dvasia auklėjo savo vaikus?
„Mano žodis šeimoje buvo lemiamas. Kariškai auklėjau vaikus. Sakiau vaikams, kad siektų mokslo. Su žmona padėjome.“
1989 metais Justinas Padegimas su užsidegimu pasinėrė į Sąjūdžio veiklą, o atkūrus nepriklausomybę – į Šaulių sąjungos veiklą.
„Aš per Sąjūdį nieko nebijau. Juk nuo jaunystės nieko nebijojau. Sąjūdis buvo labai didelis atšilimas. Atkūrus Šaulių sąjungą į ją įstojau. Mane netgi rinktinės vadas kuopos vadu pastatė, buvo net per 100 žmonių kuopoje. Aš buvau kariškas žmogus. Kaip bebūtų, jeigu pasakei žodį, reikia vykdyti. Klausydavo vyrai visi“, – pasakojo J. Padegimas.
Kiekvienais metais Kovo 11-oji Justinui Padegimui viena didžiausių ir prasmingiausių švenčių, kurios laukia, dalyvauja. „Prisimeni žmogus visą praeitį. Jaučiu malonumą, kai matau daug jaunų žmonių. Gražu pažiūrėti. Kažkas pakalbina“, – sakė pašnekovas.
J. Padegimas aktyviai dalyvavo sausio 13-osios įvykiuose. Jis apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu.

%d bloggers like this: