Dainavos žodis

Alytaus informacinis portalas

Žmonės

Vytaras Radzevičius pasaulio skonius gaudys Alytaus rajone

Vytaras Radzevičius Alytaus rajone sodyboje ilsisi, dirba, įgyvendina svajones.

Daug pasaulio kraštų aplankęs ir su įvairių tautybių žmonėmis bendravęs žinomas žurnalistas, kulinaras, keliautojas Vytaras Radzevičius ramybę randa savame krašte, o ypač Alytaus rajono Makniūnų seniūnijos Veismūnų kaime, vienkiemyje tarp miškų. Čia jis atsiribojęs nuo trukdžių, bet ne nuo žmonių, dirba, mėgaujasi gamta ir bendravimu su nuoširdžiais, kaip jis sako dzūkiška tarme, vieciniais bei įgyvendina savo svajones. Viena jų – maisto gaminimo edukacijų virtuvė, kurioje puodai turėtų kunkuliuoti jau ateinančią vasarą. V. Radzevičiui įsigijus seną dzūkišką su istorija sodybą teko nemažai padirbėti, kad joje galima būtų pačiam būti, šeimos narius ir draugus priimti. „Atrodo, kad keleri metai, o pasirodo, jau septyneri“, – apie greitą laiko tėkmę sako V. Radzevičius.

– Esate žurnalistas, sporto naujienų redaktorius, transliacijų režisierius, komentatorius, laikraščių ir žurnalų redaktorius, TV prodiuseris, keliautojas, rašytojas, kulinaras – kur tiek daug telpa viename žmoguje? Gyvenate sostinėje, ką veikiate čia, tarp miškų, Alytaus rajone?
– Gal ir atrodo visko daug, bet vienu metu trijų, keturių darbų nedirbu, nes laiko trūksta ir norisi susikoncentruoti į kitas veiklas. Alytaus rajone esu neatsitiktinai. Mano tėtis aukštaitis iš Kupiškio, mama suvalkietė, aš vilnietis, jei Vilnių laikome Dzūkijos dalimi, tada – dzūkas. Po močiutės laidotuvių norėjom pažiūrėti, kiek kainuoja namai prie Kupiškio marių. Užkliuvo ši sodyba Alytaus rajone. Atvažiavome su žmona, pažiūrėjome, patiko – ir tapome dzūkais. O dėl veiklų – tai sodyba irgi diktuoja daug veiklos ir idėjų. Viena susijusi su mano hobiu – maisto gamyba – kuri užima vis daugiau vietos. Sugalvojau sodyboje statyti gastroedukacinį centrą. Bus galima atvažiuoti žmonėms ir patiems pasigaminti patiekalų pagal pasaulio receptus arba jų paragauti. Šiai idėjai įgyvendinti gavau Europos Sąjungos paramą. Jeigu viskas seksis, veikla prasidės kitą pavasarį, vasarą. Rudenį turėčiau pradėti statybas.

– Keistai pakrypo Jūsų sodybos paieškos – ieškojote Kupiškyje, o nusipirkote Dzūkijoje?
– Atsitiktinumas. Labai patiko sodybos, namo senumas, jo langai. Mėgstu išsiaiškinti kasdienybės istoriją – šio namo žinau beveik visą. Pasirodo, diedas, kuris čia gyveno, buvo labai geras dailidė, daug ką čia padaręs savo rankomis, likę jo gamintų verpimo ratelių detalių, buvo sužalotas per Klepočių tragediją, radau ir jo nuotrauką. O namas nenusakomo amžiaus, anksčiau stovėjo kitoje vietoje ir buvo mokykla. Jį perrinko ir atvežę čia pastatė.

– Septynerius metus šeimininkaujate šioje sodyboje. Ar daug padarėte, ką planavote, nes turbūt teko nemažai ją tvarkyti, remontuoti?
– Vaizdą iš vidaus jau buvo truputį praradęs. Pirmą vasarą gyvenau daržinėje. Buvo labai įdomus etapas – knibžda, krabžda viskas, pelės, paukščiai pro stogą laksto – tiesiog susiliejau su gamta. Gyvenau kaip laukinis – šulinio vandeniu prausdavausi arba ežere. Padariau patogumus, gręžinį, nuotekas – patogu dabar – visiems patinka.

– Dažnai sulaukiate svečių? Kuo atvykusius vaišinate?
– Kartą per metus sodyboje būna giminės suvažiavimai – vietos čia visiems užtenka. Tokiam dideliam būriui dažniausiai kažką troškinu dideliame puode – avienos, veršienos troškinį, panašų į kaukazietišką chašlamą, bet su daugiau daržovių. Tai lengva ir pagaminti, ir padalinti. Kartą kepiau baroną argentinietišku būdu – ant tokio dvigubo kryžiaus virš laužo pakabini ir kepa visą dieną.

– Galbūt išmokote ir gaminate dzūkiškų patiekalų, pavyzdžiui, bulvines bandas?
– Dzūkiškų bandų visokių prisiragavęs, mokiausi jas gaminti. Bet problema Dzūkijoje yra ta, kad jų yra begalė receptų. Nustatyti, kuri banda yra pati pačiausia, labai sudėtinga. Renku įvairius receptus savo būsimai veiklai, bandysiu gaminti. Pagal senovišką receptą jau viriau baravykienę su perlinėmis kruopomis be bulvių. Iš vietinių gyventojų gaunu nemažai patarimų. Pavyzdžiui, sužinojau, kaip išvalyti bobausius, kad smėlis tarp dantų negirgždėtų – grybus reikia valandą pamirkyti, tada išsiplauna daug greičiau.

– Savo gaminiams produktus galbūt perkate iš vietinių gyventojų?
– Įvairiai. Iš aplinkinių gyventojų perkame pieno produktų, kiaušinių, šilauogių, o kartais gauname dovanų – medaus, kibirą žirnių. Vieciniai labai nuoširdūs ir geri žmonės. Provincijoje žmogiški santykiai išlikę, mano galva, tokie šilti, kaip ir anksčiau buvo. Skiriasi nuo miesto. Čia visi sveikinasi, bendrauja, kaimynai čia – kas pusė kilometro, vienkiemiuose, bet vis tiek kaimynai. Su visais bendraujame, jau spėjau su daug kuo susipažinti.

– Daug keliaujate, sutinkate žmonių ir galite juos palyginti?
– Yra daug panašumų, yra ir skirtumų. Bet iš esmės lietuviai visada truputį atsargūs, nepuola glebėsčiuotis iš pirmo pasisveikinimo. Bet jau kai pratirpsta pirmas ledas, tai nuoširdumu, vaišingumu, draugiškumu ir pagalba tikrai niekuo nesiskiria nuo kitų pasaulio žmonių. Mokam juokauti, vaišinti ir priimti, ir savo kraštą pristatyti. Tik yra toks paradoksas – lietuviai gražiai moka savo kraštą pristatyti svetimtaučiams, bet kai vieni lieka, tai burnoja kaip gali – ir ant valdžios, ir ant visko – viskas čia blogai, viskas negerai. Kažkoks keistas dvilypumas yra. Iš tiesų gyvename puikioje šaly, nuostabi gamta. Per penkias minutes gali vienas miške atsidurti. Kokioje Indijoje vienas niekada nepabūsi, nes visą laiką žmonių daug.

– Viena svajonė – virtuvė, kurioje gaminsite pasaulio patiekalus ir jų mokysite kitus – sodyboje lyg ir pagauta. O kaip vienuoliškas daržas, plotelis ryžiams?
– Ryžiai gal labiau pokštas buvo. Bet pabandyti galima, kai Lietuvoje darosi taip šilta. O darželį sodyboje buvau pasidaręs, bet kelsiu į kitą vietą. Reikia galvoti apie laistymą, nes be jo nieko nebus – čia visiška pieska (smėlis). Vienais metais agurkai patys sau vieni gerai užaugo, auga prieskoniai, mėtos, bet kitkam reikia laistymo.

– Kada pas Jus atėjo kulinarija?
– Tėvai dirbo, todėl reikėjo pasigaminti valgyti sau ir broliui. Bet man patikdavo. Kulinariją laikau kaip meditaciją. Labai mėgstu improvizuoti ir pagauti skonį. Tačiau prie puodų negalima eiti piktam ar susinervinusiam, nes nieko nebus. O buvę ir nesėkmių. Dukrai gimtadienio proga gaminau tortą, bet jis nesustingo, ištežo, tad sakiau negaminsiu jokių tortų. Bet kartais kepu tokį nuo vaikystės mėgstamą šeimos pyragą „Mozūrą“ su rūgščia uogiene. Stengiuosi jį kuo rečiau kepti, nes, jeigu yra, valgau be perstojo, negaliu sustoti. Labai mėgstu ragauti, pavalgyti kitur – mėgautis maistu. Man retai kas būna neskanu – esu plataus požiūrio į maistą. Nemėgstu tik kelių dalykų: nuo vaikystės plėvės ant virinto pieno, pieniškos daržovių sriubos – darželio trauma – ir kotleto su kiaušiniu viduryje. Dar žiauriai nemėgstu kukurūzų.

– Su kolega Martynu Starkumi esate pristatomi populiariausiais XXI amžiaus Lietuvos keliautojais. Rytai, Afrika, Kaukazas – dar keliausite?
– Yra planų. Po dešimties metų keliavimo buvo mintis, kad gal užteks kelionių, nes jau ir mums, ir mes atsibodome. Bet susirašėm ant balto lapo pliusus ir minusus, tai minusų neradom. Taip nutarėme tęsti projektus ir keliauti.

– Lietuvoje turbūt mažai vietų belikę, kuriose nebuvote?
– Oi, dar daug kur nebuvom. Smagu keliauti po Lietuvą ir atrasti dvarus, dvarelius. Keliaujant atsiveria tokie istorijos klodai. Mažas tas mūsų kraštas, bet tikrai daug ko yra. Stengiamės parodyti, kaip žmonės gyvena. O žmonės visame pasaulyje linkę keliautojams padėti – gerumas kartais stulbina. Keliaudamas padariau išvadą – pasaulyje žmonės visi geranoriški, nesvarbu, kokia tautybė ar rasė, turtingas ar neturtingas kraštas, visi linkę tau daryti gera – ir tai yra svarbiausia, kad mes esame humaniški.

– Jūsų kelionių įspūdžiai dažnai gula į knygas. Ar sunku perteikti žodžiu tai, ką patyrėte?
– Pirmą sakinį sunkiausia parašyti, kai jį parašai, tai paskui mintys liejasi. O rašyti įdomu. Tik kaip skaitymui, taip ir rašymui stinga laiko. Dažnai dirbu sodyboje. Čia atsikratau visų dalykų, kurie trukdo.

– Šiemet buvote šalia prezidento Gitano Nausėdos, jam pranešant apie dalyvavimą prezidento rinkimuose – galbūt pasuksite į politiką?
– Ne. Labai vertinu laisvę. Nemanau, kad politikai yra laisvi žmonės. Domiuosi politika, ypač tarptautine, man įdomu, kas vyksta, kodėl vyksta, bet būti politiku netraukia – neįsivaizduoju savęs. Ir gal per geras būčiau.

– Ačiū už pokalbį.

%d bloggers like this: