Dainavos žodis

Alytaus informacinis portalas

Verslas

UAB „Gailestis“ vadovė: „Labai arti žmonių liūdesio ir skausmo esame jau 25-erius metus“

Atsisveikinimo namai „Gailestis“ įsikūrę Alytuje adresu Maironio g. 24.

Ritualines paslaugas teikianti UAB „Gailestis“ Alytuje gyvuoja 25-erius metus. Per šį laiką, anot įmonės savininkės Zitos Mažeikienės, atsisveikinimo su mirusiuoju tradicijos stipriai pakito. Neliko fotografų, šarvojimo salėje nesutelpančių gėlių jūros, giesmininkai retai gieda rožančių, apsiribojama tik gražiomis giesmėmis išlydint velionį. Dabar jau nieko nestebina netoli karsto stovinti aukų dėžutė ar projektoriuje besikeičiančios mirusiojo jam gyvam esant darytos nuotraukos. Urna taip pat tapo įprastu dalyku.
Kaip keitėsi atsisveikinimo namų veikla, šarvojimo ir laidojimo tradicijos, kalbame su UAB „Gailestis“ savininke Zita Mažeikiene.

– Minite veiklos 25-metį. Kur Jūsų įmonės stiprybė – juk ir nemaža konkurencija, ir per tiek metų buvo galima pavargti būti šalia skausmą išgyvenančių artimųjų.
– Tiesa, labai arti žmonių liūdesio, skausmo esame jau 25-eri metai. Mūsų stiprybė – kolektyvas. Kai kurie žmonės dirba nuo pat įmonės įkūrimo. Žmonės mažai keičiasi – tikrai esame kaip viena šeima. Trys moterys dirba po 25 metus – aš, Zita Gataveckienė ir Roma Armanavičienė. Kolegė Eugenija Globienė jau 15 metų su mumis. Manau, kolektyvas darnus todėl, kad labai daug metų dirbame kartu. Čia nėra taip, kad aš direktorė, o tu paprastas darbuotojas. Visi vienodi. Pas mus, pavyzdžiui, Nijolė Aušvitienė išėjo iš darbo, tik kai jai sukako 75 metai, o Birutė Zaksienė taip pat dirbo iki 70 metų. Mūsų kolektyvas tik šiais metais kiek pradėjo byrėti, bet tik dėl sveikatos ir amžiaus. Labiausiai keičiasi duobkasiai, nes darbas nelengvas, kitiems per sunku. Anksčiau karstą nešdavo artimieji, pagal dabartines tradicijas, neša duobę kasantys vyrai.

Šarvojimo salė. Bendrovėje „Gailestis“ dirba patyrusi floristė Eugenija Globienė.

– Kaip keitėsi laidojimo tradicijos?
– Galiu pasakyti, kad anksčiau žmonės buvo jautresni, atidesni vienas kito skausmui. Dabar to mažiau. Gal daugiau jaučiamas pareigos jausmas – tinkamai palaidoti, atsisveikinti. Kodėl taip yra – sunku pasakyti. Gal laikmetis. Daugiau visi pavargę ir pikti. Pinigų stoka. Anksčiau žmonės labai norėjo įamžinti atsisveikinimo su artimuoju akimirkas. Prie karsto stodavo visa giminė. Apie 10 metų pas mus plušėjo fotografas Zenonas Šilinskas. Tradicijos įsiamžinti su velioniu jau nėra apie 15 metų. Retas atvejis, kad nusifotografuoja su mobiliuoju.

– Giesmininkai ir jūra gėlių taip pat mažiau madinga?
– Taip. Gieda tik išlydint. Rožinio jau negieda – artimieji prašo tik gražesnių giesmių. Būna, kad smuikas groja. Anksčiau buvo kasetės, paskui diskai, dabar iš USB leidžiame. Taip pat turime monitorių ir galime rodyti artimųjų pateiktas nuotraukas. Kalbant apie vainikus, anksčiau velionis skendėdavo gėlėse, nes visi ant vainiko juostelės norėjo užrašyti kažkokią intenciją. Dabar – vienas vainikas kiekvienai šeimai. Ir užsakomas papuošimas aplink karstą. Pas mus yra speciali aukų dėžutė – vietoj gėlių žmonės aukoja pinigus.

– Kaip nutiko, kad jau nebeliko Jūsų parduotuvės Vakaro gatvėje?
– Parduotuvė veikė apie 24 metus, ten žmonės rinko mirusiesiems rūbus, karstus. Kai sužinojome, kad sutarties su mumis dėl patalpų ligoninė nepratęs, greitai pasistatėme naują pastatą čia, Maironio gatvėje. Dabar ir šarvojimo salė, ir parduotuvė greta.

– Jūs bene pirmieji žmonės, kurie sugeria žmonių emocijas. Ar tai Jus slegia?
– Iš pradžių buvo labai sunku. Pamenu, artimieji taip rauda, kad sėdi kabinete ir viskas girdisi. Jie verkia ir tu verki, ypatingai, jeigu pašarvotas jaunas žmogus ar vaikas. Tačiau su laiku susigyveni. Tuo labiau, kad dabar tokio verkimo mažiau.

– Urnos – kaip jos prigijo Alytuje?
– Pamenu, prieš 8 metus dar buvo didelė naujovė. Dabar jau pamažu prigyja. Anksčiau veždavome į Kėdainius, dabar – į Lenkiją, nes žymiai pigiau. Tačiau Alytuje urnos nėra labai madingos, nors link to einama. Gal dažniau toks sprendimas priimamas dėl kapų, kad nereikėtų prižiūrėti keleto kapaviečių. Todėl žmonės nori į vieną kapavietę daugiau palaidoti.

– Aš šiandien brangu atsisveikinti ir išlydėti artimąjį?
– Viskas priklauso nuo karsto kainos. Jeigu jį artimieji renkasi pigesnį, tai laidotuvės gali kainuoti nuo 1000 iki 1300 eurų. Jeigu su kremavimu, laidotuvės iki 1500 eurų. Tačiau priklauso ir nuo gėlių kiekio, rūbų ir panašiai. Artimieji tik pasirūpina atsiskaitymu su giesmininkais ir kunigui. Mes stengiamės, kad nelaimės akimirką žmogui būtų kuo mažiau rūpesčių: pasako, ko nori, ir viskas būna padaryta.
Žinoma, pasitaiko nemalonių atvejų. Pavyzdžiui, prieš daugiau nei mėnesį su savo vyru atsisveikinusi alytiškė Žydrūnė taip raudojo mylimojo, alpo, kvietėme greitąją, tačiau atsiskaityti už paslaugas nenori. Tokie žmonės pakerta mūsų pasitikėjimą kitais. Nes pasitaiko, kad žmogus tikrai tuo metu neturi visos sumos pinigų, galėtum palaukti, juk nelaimė, tačiau po nesąžiningų atvejų sunku pasitikėti kitais.

– Papasakokite, kaip Maironio gatvėje įsikūrė atsisveikinimo namai „Gailestis“, mat veikiate jau ketvirtį amžiaus.
– Šiame pastate kadais buvo vaikų darželis – aš pati jį lankiau. Vėliau, dar sovietiniais laikais, čia buvo pirmieji šarvojimo namai Alytuje – patys seniausi. Tačiau paslaugos buvo valdiškos, tuo metu nebuvo nieko privataus. Vėliau pastatas grąžintas savininkui, tuometė vykdomojo komiteto pirmininkė Nijolė Januškevičienė davė mintį mums tęsti veiklą privačiai, buvome du savininkai, dabar esu viena.

– 25 metų veiklos proga ko palinkėtumėt sau ir kolektyvui?
– Kolektyvui ir sau linkiu sveikatos, nes tai tikrai nelengvas darbas. Džiaugiuosi, kad kartu mes sugebame anapilin paruošti ir išlydėti tūkstančius žmonių iš Alytaus regiono nepriklausomai nuo jų socialinės padėties. Nutikus nelaimei artimuosius apgaubiame saugumo skraiste, kad nekamuotų rūpesčiai – leidžiame ramiai atsisveikinti.

– Dėkoju Jums už pokalbį.

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: