Dainavos žodis

Alytaus informacinis portalas

Žmonės

Mokykloje „nurašytos“ mergaitės metamorfozės: nuo (ne)gabios iki „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanotos aktorės

Alytaus miesto teatro meno vadovė, aktorė, režisierė Andra Kavaliauskaitė.

Su Alytaus miesto teatro meno vadove, aktore, režisiere Andra Kavaliauskaite Tarptautinės teatro dienos proga kalbame apie jos ne visai lengvą kelią link scenos, apie 2019 metais pelnytą „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimą, apie naujas patirtis, iššūkius, kūrybą ir kaip šiandien teatro žmonės gyvena, deja, be žiūrovo.
O jauniems žmonėms, kurie dvejoja, ar rinktis pilną iššūkių, tačiau ypač dinamišką teatro kelią, Andra pateiks vertingų patarimų.

– Miela Andra, gėles, apkabinimus ir sveikinimus Tarptautinės teatro dienos proga, deja, pakeitė virtualūs. Kaip gyvena meno žmonės be žiūrovo šiuo nelengvu visiems laikotarpiu?
– Kaip šiuo metu pasiilgau šviesos ir gerų naujienų… Kur bepažvelgsi, regis, kokį straipsnį beatsiversi, tiek daug tamsių tonų, tiek žmonių bauginimo, gąsdinimo. Visai neseniai kalbėjausi su mama ir kone visas pokalbis persismelkęs nerimu bei baime. Taip norisi tiesiog apkabinti ir nuraminti: viskas po truputį. Aš suprantu, kad laikotarpis nėra lengvas ir itin netikėtas, bet ar galėjo būti kitaip? Ne vienas laukėme ir tikėjome, kad kažkas žemėje įvyks. Įvyko. Dabar laikas mums nurimti, stabtelėti, saugoti save ir šalia esančius, o saugodami save ir šalia esančiuosius, saugosime kitus. Labai reikalingas vieningumas ir sąmoningumas. Taip norėtųsi, kad mažiau galvotume, kas bus po penkių mėnesių, keldami sau stresą, atnešiantį papildomų ligų, o priimti šią dieną ir pabandyti, kiek įmanoma, ją išgyventi su ramuma. Daug teko girdėti apie šį laikotarpį ir prognozes, dabar kiekvienas tarsi gali būti aiškiaregys, koučeris, manipuliuoti ir spekuliuoti žmonių jautrumu, nors pats laikas ne savęs parodymui, ne puikavimuisi, kaip ką mokame, žinome ir kokie esame genialūs, kokie esame ypatingi, o parodyti širdį. Taip, dabar reikia širdies žmogaus. Iš širdies į širdį, empatijos ir pagalbos ne tik šalia esančiam, bet ir tam, kuris jo neturi. Todėl labai neramu dėl vienišų senolių ir vaikų, kuriems, užvėrus namų duris, nėra saugu ir ramu. Juk užsiveria ne tik tų namų durys, kuriuose galime apglėbti vienas kitą ir tą laiką ramiai išbūti.
Atrodo, laiko bankas pats nusprendė išdalinti mums susikaupusias atostogų pajamas… Labai norisi tikėti, kad esame pajėgūs išsaugoti vieni kitus ir visa tai greitai liausis, visa palikę kaip milžinišką pamoką. Dar vieną.

– Papasakokite apie naujausią savo spektaklį, kuris žiūrovus pasieks iškart po karantino.
– „9.18“ – monospektaklis, trečioji triptiko dalis, prakalbsianti apie neišmylėtus vaikus, kurio literatūrinė medžiaga yra kuriama remiantis tikromis paauglių istorijomis. Atėjo laikas, kai kol kas nesinori remtis nei pasauliniais, nei Lietuvos autorių, kad ir genialiausiais, kūriniais, norisi kurti remiantis ne kitų išrašytais pasauliais, o tikru gyvenimu, kurį šiuo metu gyvena mūsų laukų ir betono vaikai. Pirmas spektaklio kūrybinis etapas jau yra pasibaigęs, surinkta daugiau nei trisdešimties paauglių sunkiasvorių istorijų. Po jų surinkimo teko nemažai praleisti laiko galvojant, atsikvepiant: o kaip judėti toliau, juk čia šitaip klampu? Taip norisi šviesos… Kaip ją atrasti? Ir pradėjome nerti vienu metu į antrą ir trečią kūrybinį etapą, į vieną kurių jungtis yra kviečiami visi Lietuvos paaugliai, norintys pasidalinti sava istorija. Prakalbti apie tai, apie ką galbūt niekam nedrįso pasipasakoti, nes kaustė baimė, o gal neturėjo kam… O gal pasidžiaugti, nes turi ir nori, kam padėkoti, nes be tų žmonių galbūt visas gyvenimas būtų pasikreipęs ne į pačią šviesiausią pusę. Kiekvieno paauglio istorija bus priimta kaip brangi išpažintis, apie kurią žinos tik jis/ji ir aš. Kiekvienas susigalvos savo slapyvardžius, jie bus ant mūsų spektaklio afišos, kur žymėsime spektaklio kūrybinę grupę, bet tik jie žinos, kad čia JIE. Mūsų pokalbio metu kiekvienas galės jaustis saugus. Tą saugumą galiu pažadėti ir tai yra mano garbės žodis. Juo neįtikėtinai stipriai patikėjo ne vienas paauglys. Jų atvirumas kartais nokautuodavo. Kartais paprašydavau šiek tiek stabtelti. Kartais užduodavau net kvailiausių klausimų, vedina klausimo: negi tai išties yra už mūsų namų durų? Patikėkite, mūsų žemės vaikai gyvena tokį sodrų gyvenimą… Ir išties yra nemažai tų, kurių akys rėkte rėkia: apkabink mane. Visų kalbintųjų akyse puikiai buvo galima pamatyti, kaip jie yra išalkę meilės…
O jeigu apie patį spektaklį… Galiu tik pasakyti žanrą: electro siurrealistinė pasaka paaugliams (N-16). Koks bus rezultatas, kuo visa surinkta dokumentinė medžiaga pavirs, nė neįsivaizduoju. Ir, jeigu atvirai, nenoriu žinoti. Dievinu procesą ir jo teikiamus iššūkius, jo vingrybes, kuomet gali įsivaizduoti, kad keliauji į vieną stotelę, o vėliau pamatai, kad esi visai kitoje kranto pusėje. Tai vienas nuostabiausių dalykų, kurie vyksta kūrybiniame procese. Suprantu, kad yra smalsu, bet lai laikas ir procesas apie visa kita papasakos plačiau nei aš galiu šiuo metu. Galiu tik pasidžiaugti, kad kūrybinėje komandoje yra nuostabus jaunosios kartos kompozitorius Adas Gecevičius, dailininkė bei animatorė Violeta Mackialo, kūrusi vizualizacijas „KI(t)OKIA“ ir choreografė Miglė Praniauskaitė.

– Monospektaklis – socialinis eksperimentas „SEEN“ – Jums atnešė šlovę. Vėliau monospektaklis „Ki(t)okia“ taip pat sutraukė pilnas sales žiūrovų. Prisipažinsiu, aš per Jūsų spektaklius verkiu, laimei, būna prislopintos šviesos, nes paliečiat bene kiekvieno salėje sėdinčio žiūrovo širdį. Kaip Jums tai pavyksta?
– Šlovę? Keistas ir svetimas man šis žodis. Apdovanojimas man buvo netgi per sunkus. Buvo nelengvas etapas visus metus, kuomet esi tyrinėjamas po kaulelį: na, ką dabar sukurs? Už ką ten gavo? Ir pradedi jausti, kad tai šiek tiek apsunksta. Bet laikas viską sustatė į savas vietas, atrodo, kad nieko ir nebūta. Labai džiaugiuosi, kad tokiu gražiu ženklu buvo paženklinta mano kelionė su SEEN, esu už tai labai dėkinga ir keliauju ramiai kitų kelionių link. Tai, kad ateina žiūrovai, – didelė dovana. Kaip dabar prisimenu, kaip kūnu lakstė šiurpai birželio mėnesį, per „KI(t)OKIA“ premjerą: sėdžiu scenoje nugara į žiūrovus, girdžiu, kaip jie renkasi ir negaliu patikėti, kad jų tiek… Atsisukusi ir pradėjusi pirmąjį monologą net sustingau pamačiusi, kiek jų išties yra ir kad jie atėjo pas mane… Tuomet ir pajutau, kad esu namuose, o žiūrovai – svečiai, kurie atėjo praleisti vakaro kartu, kalbantis aktualia tema. Sakyčiau, gražus intelektualinis vakarėlis. Negalėčiau apsakyti to jausmo, kurį jaučiu sutikusi žiūrovus, kurie girdi ir yra pasiruošę kalbėtis apie tai, kas svarbu. Koks neapsakomai stiprus jausmas, kai išties matai, kad kuri ne veltui. Šis etapas yra kažkas ypatingo, apie ką net prakalbti baugu, kad tik niekas jo neatimtų, kad tik… Nežinau, kuo nusipelniau viso to, bet tas ryšys su žiūrovu yra didžiausias įvertinimas. Nekart tik žiūrovų dėka tiek „SEEN“, tiek „KI(t)OKIA“ nespaudžiau stabdžių pedalo buvimui scenoje. Žinote, nekart sakiau, kad apkabinimai ir atviras pokalbis gydo, kad tai tie vaistai, kuriuos turime kiekvienas savo širdies vaistų dėžutėje, bet ne visad ją praveriame… Žiūrovai nežino, kad būtent jų apkabinimas, jų laiškas, jų žinutės man buvo esminė priežastis nesustoti. Tad jeigu kalbėtume apie mūzas, tai man jos yra Žmogus.

– Į Alytaus teatrą atėjote, nes ieškojote žmonių, kurie nebijo eksperimentuoti. Vis tik natūralus klausimas, ar geriau būti didele žuvimi mažame tvenkinyje, ar maža žuvele – dideliame vandenyne?
– Svarbiausia plaukioti, nerti į gylį ir visai nesvarbu, kokio dydžio esi, mažame ar neaprėpiamo tolio ir gylio vandenyne plaukioji.

– Kažkuriame interviu esate sakiusi, kad teatras Jums tarsi namai. Ar tas jausmas, kad esi savo kelyje su Tave palaikančiais žmonėmis, Jumyse ir pažadina kūrybines mūzas, mat nesiliaujate stebinusi dažnai netgi šokiruojančiais socialiniais projektais?
– Kaip ir netyčiomis paminėjau, manoji mūza – Žmogus. Aš nekuriu nei vaikams, nei paaugliams, nei suaugusiems, kuriu Žmogui. Ir tas jausmas, kad esi savame kelyje, trunka labai trumpai, jis nėra ilgalaikis. Jis atbėga ir vėl nušuoliuoja leopardiniais šuoliais. Tas nerimas, ar tikrai darai tai, ką gali geriausia, ar tikrai esi vertas būti scenoje, sugrįžta ir sugrįžta beveik kiekvieno kūrybinio proceso metu. O kalbėdama temomis, kuriomis kalbu, nenoriu nieko šokiruoti. Mano tikslas visai kitas. Noriu kalbėtis apie tai, kas svarbu, bet dažniausiai nutylima. Noriu ne kalbėti iš aukšto, noriu nulipti nuo scenos, prieiti prie žmogaus ir su juo tiesiog atvirai pasikalbėti apie tai, ko mūsų sielos yra išalkusios arba…

– Šiandien Jus kalbinu kaip mokykloje kažkada tarsi „nurašytą“ (ne)gabią mergaitę, kuri nepabijojo rinktis aktorės kelio, nors neturėjo didelio mokytojų palaikymo. Ką patartumėt vyresnių klasių moksleiviams, kurių širdis linksta link teatro, tačiau stinga motyvacijos ir pasitikėjimo?
– Gal šiek tiek per drastiškai skamba „nurašyta“ mergaitė, nes šalia buvo keletas pedagogų, suaugusiųjų, kurie be galo mane mylėjo ir neleido nuleisti rankų, bet tiesa išties yra tokia, kad nuo šešiolikos metų privalėjau stoti į kovą su suaugusių pasauliu ir kovoti už galimybę kurti bei daryti tai, ką norėjau aš ir mano sukurtos teatro studijos komanda. Man nuolat buvo įrodinėjama, kad esu negabi, kad apie solinį dainavimą net nesvajočiau, kad jeigu labai jau noriu, tai galiu būti chore, kad nerašyčiau, nes nors fantazijos ir nestokoju, bet žodžio visiškai nevaldau, o stilius – klaikus, kad jeigu noriu šokti, tą daryčiau nesvajodama apie choreografijos studijas, nes kūnas nepaslankus, o kaulai, kaip šokėjai, per stori, kad negalvočiau apie aktorinio meistriškumo studijas, nes nemoku vaidinti, tik nuolat esu išvertusi akis ir balsas cyplys, nesodrus, niekuo neišsiskiriantis t. t. O dabar yra būtent toks laikas, kuomet ir rašau, ir judu, ir dainuoju, ir veikiu scenoje. Darau visa, ko man liepė nedaryti. Tad neretai sakau: jeigu Jums sako, kad kažko nedarytumėte, dar gerai pasvarstykite, nes galbūt tai yra kaip tik tai, ką turite daryti.
O dėl patarimų norintiems sieti gyvenimą su teatru… Privalu žinoti, kad jis nėra lengvas, kad jame yra visko, labai daug nuolatinio streso ir įtampos, konkurencijos ir neretai saviplakos. BET viskas yra įveikiama, jeigu noro ir pastangų išteklių užtektinai prikaupta ir nuolat stropiai kaupiama. Be viso to, ką išvardinau, pripažinkime, yra labai daug neįkainojamų dalykų teatre. Tad jeigu norite, drąsiai nerkite į jį. Svarbiausia pasiimti bent irklus.

– Dėkoju Jums už pokalbį.

Kalbėjosi Daina Baranauskaitė

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: