Dainavos žodis

Alytaus informacinis portalas

Švietimas

Nerealizuoti tėvų lūkesčiai – nelengva našta vaikams renkantis norimą profesiją

Dažnai girdime, ką kalba susitikę žmonės, kurių vaikai laiko abitūros egzaminus: „Kur stos?“. Nėra jokios šnekos apie tai, ką tas vaikas darys gyvenime, kuo jis iš tikro domisi, kokie jo siekiai. Vienintelis klausimas: „Kur stos?“ Akivaizdu, kad pašnekovo lūkestis – išgirsti vieno ar kito universiteto bei profesijos pavadinimą.
Tėvų lūkesčiai dažnai tampa našta vaikams. Kaip tėvams „paleisti“ vaikus į savarankišką gyvenimą ir kaip abiturientui įvertinti situaciją, kalbame su Alytaus pedagoginės psichologinės tarnybos psichologėmis Jolanta Dimšiene ir Danute Putkiene.

– Ne paslaptis, dažni tėvai parenka profesiją savo vaikams. Be abejo, linkėdami gerai apmokamo ir prestižinio darbo. Kaip tėvams „paleisti“ vaikus savarankiškam apsisprendimui?
– Normalu, kad tėvai nori savo vaikui geriausio. Kai kuriais atvejais tėvai nori, kad jų vaikai realizuotų pačių neišsipildžiusias svajones. Tačiau tėvai turėtų suprasti, kad jų vaikas individualybė ir jis pats turi savo norus, lūkesčius, svajones ir sugebėjimus. Į jaunuolio pasirinktą profesiją vertėtų žiūrėti kaip į investiciją, todėl jos rinkimasis turėtų būti atsakingas.

– Šimtai, o gal ir tūkstančiai istorijų, kai baigęs inžineriją vaikinukas parneša diplomą tėvams, o pats pasuka meno kryptimi. Arba baigusi pedagogikos studijas mergina suka link verslo. Vis tik kaip vaikams pakelti nerealizuotus tėvų lūkesčius pernelyg nemaištaujant?
– Karjeros planavimas yra ilgalaikis procesas, kuriam būtinas geras savęs ir savo lūkesčių pažinimas. Kad nereikėtų padėti diplomo į šalį, jaunuolis, rinkdamasis profesiją, turėtų atsižvelgti į tris aspektus: ko aš noriu, ką galiu ir sugebu, ko reikia darbo rinkoje. Dauguma abiturientų žino, ko nori, tik ne visi sugeba atlaikyti spaudimą (tėvų, giminaičių, draugų, socialinių tinklų ir kt.). Kartais norai neatitinka galimybių, pvz.: nori studijuoti režisūrą, bet nėra lankęs nė teatro būrelio, nė kitos kūrybinės veiklos arba labai nori studijuoti informatiką, bet mokykloje „matematika sekasi sunkiai“. Jaunuolis, norėdamas įsivertinti, ką jis gali ir sugeba, turėtų atsižvelgti į savo mokymosi rezultatus, asmenybės ir gebėjimų stipriąsias puses. Dažniausiai į mus ir kreipiasi jaunuoliai, norėdami įsivertinti savo profesinį tinkamumą. Neretai, įvertinus gebėjimus, tenka jaunuoliams padėti susipažinti su realiais darbo rinkos poreikiais.

– Ypač didelę įtaką vaiko pasirinkimui turi mokykla. Ar manote, kad jau mokykloje vaikas turi išsikristalizuoti profesiją?
– Karjeros planavimas turėtų prasidėti nuo ankstyvo amžiaus, supažindinant vaikus su įvairiomis profesijomis. Jau ikimokykliniame amžiuje kalbamasi su vaikais, kuo jie norėtų būti. Vėliau žinios apie profesijas ir savo norus bei galimybes plečiasi, profesinis orientavimas vyksta kryptingiau. III gimnazijos klasėje mokiniai turi savo individualius mokymosi planus, kurie jau turėtų sietis su norima profesija, nes jeigu mokinys nepasirinks, tarkim, biologijos, jis baigęs mokyklą negalės pretenduoti į medicinos studijas ir t. t. Todėl II gimnazijos klasės mokiniai turėtų ypač daug dėmesio skirti savo karjeros planavimui, kad pasirinktų reikalingus mokomuosius dalykus ir tinkamą jų lygį.

– „Aš būsiu buhalteris“. Taip konkrečiai žinančių savo apsisprendimą – mažai. Kiek girdime, dabar dažnas abiturientas sako lauksiantis egzaminų rezultatų ir tik tuomet apsispręsiantis, kur stos, kur pasuks. Kas tai per paskutinio dešimtmečio reiškinys?
– Tai nėra paskutinio dešimtmečio reiškinys, tai greičiau netinkamo karjeros planavimo pavyzdys. Tokį dalies abiturientų požiūrį lemia daug veiksnių: prastas savęs pažinimas, menkas atsparumas „madingiems“ pasirinkimams bei aplinkinių nuomonėms, nesistemingas mokymasis, nesklandumai ir įvairios konfliktinės situacijos egzaminų metu ir kt. Norint to išvengti būtinas sistemingas karjeros planavimas.

– Ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, ir darbdaviai gręžiojasi į profesines mokyklas, tačiau visuomenė sunkiai perkalbama: dar nuo tarybinių laikų gajus įsitikinimas, kad profesinė mokykla – antrarūšiams. Ypač su profesiniu mokymu sunku susitaikyti tėvams. Ar situacija pamažu „šyla“?
– Paskutiniu metu požiūris į profesines mokyklas keičiasi. Dalis jaunuolių baigę aukštąjį mokslą stoja į profesines mokyklas įsigyti profesiją ir po jos baigimo sėkmingai įsitvirtina darbo rinkoje. Tam, kad pasikeistų situacija, labai svarbu, jog požiūrį keistų mokinių tėvai. Mes susiduriame su situacijomis, kai jaunuolis norėtų stoti į profesinę mokyklą, bet tėvai jokiu būdu su tuo nenori susitaikyti, žalodami savo vaiką. Turėjome ne vieną atvejį, kai dėl šios priežasties vaiko motyvacija krenta, jis pradeda nelankyti mokyklos, kad galėtų pasiekti savo tikslą.

– Neabejotinai bus abiturientų, kurie skaičiuos šimtukus, pasitaikys neišlaikiusių, bus sudužusių svajonių, nepasiekiamų universitetų. Kaip surasti jėgų sudužusią svajonę rinkti iš naujo arba eiti etapiškai pradedant nuo kolegijos? Kaip pakelti savo paties neišsipildžiusius lūkesčius?
– Visada svarbu turėti alternatyvą. Kai mes jaunuoliams padedame planuoti profesinę karjerą, visuomet aptariame ir gerąjį, ir blogąjį scenarijų, numatydami ir alternatyvas. Kad metai nebūtų praleisti veltui, galima save išbandyti savanoriškoje arba praktinėje veikloje. Tai leis jaunuoliams geriau save pažinti ir gali atsitikti taip, kad svajonės pasikeis.
Tiek dėl karjeros planavimo, tiek dėl neišsipildžiusių svajonių siūlome atvykti pasikalbėti ir galbūt padėsime atrasti naujas galimybes.

– Dėkoju Jums už pokalbį.

Kalbėjosi Daina Baranauskaitė

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: