Dainavos žodis

Alytaus informacinis portalas

Švietimas Žmonės

Vidzgirio progimnazijos direktorius A. Čiurlionis: „Šventežeris – mano pirmoji meilė“

A. Čiurlionis: „Visų svarbiausias mokykloje — mokinys, jo savijauta, jo gyvenimas mokykloje ir asmenybės branda. Ilgalaikis mano strateginis tikslas šioje mokykloje — Geros mokyklos koncepcijos įgyvendinimas, investicijos į mokytojų kvalifikacijos kėlimą.“

Jau vasarą kaip perkūnas iš giedro dangaus trenkė žinia, kad vienas iš labiausiai kvalifikuotų Lazdijų rajono švietimo sistemos vadybininkų, ilgametis Šventežerio mokyklos direktorius Artūras Čiurlionis palieka ne tik šios mokyklos vadovo postą, bet ir kelia sparnus į kitą savivaldybę. Pasirodo, tai nebuvo gandai. Lapkritį, laimėjęs konkursą, A. Čiurlionis paskirtas Alytaus miesto Vidzgirio progimnazijos direktoriumi. Labai greitai jis stos prie šios ugdymo įstaigos vairo.
Dabar, likus vos kelioms dienoms iki oficialios darbo pradžios, „Dzūkų žinios“ apie pirmąją meilę, darbą Šventežeryje, naujus iššūkius ir galimybes dirbti ministerijoje kalbasi su visada šventežeriškiu išliksiančiu A. Čiurlioniu.

– Kodėl nusprendėte palikti Šventežerio mokyklą ir dalyvauti konkurse Alytaus mokyklos direktoriaus vietai užimti?
– Laba diena, iš karto užduodate patį sudėtingiausią klausimą… Niekas neįvyksta per vieną naktį. Tai ilgų apmąstymų kelias. Pirmą kartą mintis apie pasitraukimą iš Šventežerio mokyklos direktoriaus pareigų galvoje sušmėžavo dar vasario mėnesį, kai bendruomenei buvo pristatomas mokyklos optimizavimo plano projektas. Tada nė neįsivaizdavau, kad galėčiau gyventi be Šventežerio. Ne tik mokyklos, bet ir visų aplinkinių žmonių, kuriuos pažįstu. Bet esu vadybininkas, privalėjau žiūrėti bent keletą metų į priekį. Kadencijos pabaiga, vaikučių mažėja, mokyklos tampa skyriais, mano amžiaus istorikų rajone pakankamai. Vasaros pradžioje jau buvau tvirtai nutaręs priimti iššūkį ir eiti kitur. Todėl vasarą skyriau konkursų žvalgymuisi ne tik savo rajone, bet ir Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Varėnoje, netgi Vilkaviškyje. Kalbėjau su rajono vadovais, jie ragino neišeiti ir dalyvauti mūsų rajono skelbiamuose konkursuose. Taip jau išėjo, kad dokumentus padaviau ir į Seirijų gimnazijos ir į Alytaus Vidzgirio progimnazijos vadovų konkursus. Tiesiog konkursas Alytuje įvyko anksčiau ir aš jį laimėjau.

– Ar, prieš dalyvaudamas konkurse, buvote susirinkęs informaciją apie Vidzgirio progimnaziją?
– Mokyklos vadovo atranka ir susideda iš dviejų dalių: vadovavimo švietimo įstaigai kompetencijų vertinimas, kuris atliekamas Stebėsenos ir vertinimo departamente Vilniuje, ir savivaldybės atrankos komisija, kuri vertina pretendentą jau konkrečios mokyklos valdymo kompetencijų aspektu. Tad žinoti VISKĄ apie mokyklą, į kurią pretenduoji, yra būtina sąlyga. Kitaip niekaip. Netgi vadybos teorija rekomenduoja dar prieš konkursą apsilankyti toje įstaigoje.

– Ar sudėtinga buvo konkurso porcedūra?
– Procedūros lengvai suprantamos ir aiškios. Tik pikta, kad atrodo lyg tyčia yra prikurta barjerų tam, jog neįmanoma būtų tapti mokyklos direktoriumi. Labai sudėtinga. Sudėtingiausia „praeiti“ vadovo kompetencijų įvertinimą Vilniuje, nes
kompetencijas išlaiko vos 30 proc. pretendentų. Reikia ne tik žinias ir gebėjimus parodyti, bet visą laiką išbūti tokiam, kokiu save pristatai ir kokiu nori, kad tave matytų. Ten nesuvaidinsi. Dirba tikri profesionalai. Mano kompetencijų nustatymas truko 6 val. Dar savivaldybės komisija vertina vėl iš naujo.

– Kaip Jums atrodo, kuo skiriasi mokyklos vadovo darbas periferijoje ir mieste?
– Mieste nedirbau, todėl galiu pateikti tik savo samprotavimus. Manau, kad švietimo įstatymas ir kiti teisės aktai bei tvarkos galioja vienodai visur: nesvarbu ar tai rajono, ar miesto mokykla. Skirtumus pamatysiu ir pajausiu, kai pradėsiu dirbti. Skirtumas pagal mane – tik mokytojų bei mokinių skaičius.

– Ar yra dalykų, kurių ilgitės iš vadovavimo Šventežerio mokyklai laikotarpio?
– Šventežeris – mano pirmoji meilė. Ji niekada ir niekur nedings ir nepasimirš. Per tuos tris bedarbio duonos valgymo mėnesius į daug ką galiu žvelgti iš šalies. Šventežeryje dirbo ir dirba patys nuostabiausi mokytojai, mokosi nuoširdžiausi vaikai ir juos palydi kuo geriausi tėveliai ir seneliai. Ilgėsiuos savo komandos, nes jie yra tikri profesionalai. Niekam nereikėjo kažko nurodinėti ar priminti savo pareigas, viskas buvo padaryta, sutvarkyta, išspręsta ir atsakyta laiku ir be mano įsikišimo. Ši mano diegta pasidalintos lyderystės sistema pavirto į įgalinančią vadybą. Galiu vardinti klasių vadovus, mokytojus, ūkvedžius, sekretorę, soc. pedagogę, spec. pedagogę, logopedę, atsakingumu pasižyminčius vairuotojus, kūrikus, valytojas ir kiemsarges, mokytojo padėjėjas, valgyklos virėjas, pagalbinius darbininkus ir Verstaminų daugiafunkčio centro darbuotojus. Ilgėsiuosi mūsų klebono palaiminimų, seniūnės pašmaikštavimų ir seniūnijos darbuotojų pagalbos, „Pietų megrame“ vadovų patarimų, pokalbių su pašto vadove, parduotuvėje dirbančiomis pardavėjomis, „Jorūno“ vaišingumo. Ypač gera komanda buvome su pavaduotoja, visus 16 metų – tiek kai kurios šeimos neišgyvena. Visada jaučiau paramą iš Šventežerio, Teizų, Mikyčių, Janėnų, Straigių, Verstaminų ir Stebulių abiejų bendruomenių, Lazdijų švietimo centro. Daug gerų žodžių norėčiau pasakyti ir Lazdijų rajono žurnalistams bei verslininkams.

– Kokie pliusai ir kokie minusai pedagogams, dirbantiems periferijoje?
– Galiu į šį klausimą atsakyti tik iš vadovo pozicijos. Man, kaip kaimo mokyklos vadovui, minusai buvo tie, kad yra daug mokytojų, dirbančių keliose mokyklose. Pabaigę pamokas vienoje mokykloje, kolegos skuba į antrą, trečią. Jiems sunku suprasti vienoje ar kitoje mokykloje vykstančius procesus, vadovui praktiškai neįmanoma paskirti jų įvairių grupių ar komandų nariais, pakviesti į susirinkimus ir t. t. Ir tai suprantama – visiems norisi ne tik duonos, bet ir knygos ar teatro, koncerto, namų patogumo. Pliusas – vaikams, nes klasės nedidelės, mokytojas pastebi kiekvieną, žino kiekvieno gebėjimus ir pasiekimų lygį, jo savijautą mokykloje.

– Nuo ko priklauso ugdymo proceso efektyvumas ir rezultatai: nuo konkrečios mokyklos mokytojų ir vadovų darbo, nuo rajono švietimo vadovybės, nuo ministerijos politikos?
– Jūs įvardijote visus veiksnius, kurie lemia ugdymo turinio kokybę. Tiek verslo, tiek švietimo vadyboje yra daug teorijų, į ką vadovas turi orientuotis: į santykius su žmonėmis ar į rezultatus. Aš rinkausi vidurį.

– Kokius uždavinius sau kelsite Vidzgirio progimnazijoje?
– Visada visiems kolegoms kartodavau, kad, dirbant darbą su žmonėmis, problemos niekada nesibaigia: čia poilsio nėra ir niekada nebus. Išsprendei vieną problemą, greit bus kita. Visų svarbiausias mokykloje – mokinys, jo savijauta, jo gyvenimas mokykloje ir asmenybės branda. Ilgalaikis mano strateginis tikslas šioje mokykloje – Geros mokyklos koncepcijos įgyvendinimas. Investicijos į mokytojų kvalifikacijos kėlimą. Juk šioje mokykloje – net 17 mokytojų metodininkų ir nė vieno eksperto. Vizijos ir misijos bei strateginio plano koregavimas ir susitarimų kultūros diegimas. Ypatingą dėmesį skirsiu savivaldaus mokymo strategijai ir bendravimui su tėveliais ir Vidzgirio bendruomene, su bažnyčia. Aš stebuklų lazdelės neturiu, jei bendruomenė to norės, tikrai bus.

– Dirbdamas Šventežeryje, pažinojote kiekvieną mokyklos moksleivį, žinojote apie jų šeimas, o Alytuje to nebus. Ar tai gerai, ar blogai?
– Niekas nežino, kaip bus. Šventežeris visada buvo ir liks dalelė mano širdies. Jūs teisus, aš pažįstu kiekvieną, nes mokiausi čia. Paskui klasiokai ir mokiniai pradėjo vesti savo vaikus, paskui auklėtiniai, dabar mokinių mokiniai. Noriu padėkoti mamai Daivai, kuri yra pasakiusi: „Mes esam Šventežerio patriotai“. O Alytuje darysiu tą patį: susipažinti su keliais šimtais mokinių nėra taip sunku. Rasiu tam būdų ir laiko.

– Darbą naujoje vietoje pradėsite karantino laikotarpiu. Ar tai Jūsų netrikdo? Kaip vertinate nuotolinį mokymą?
– Dar nežinau, kada pradėsiu darbą. Gal bus jau pasibaigęs karantinas. Kas mane pažįsta, tai žino, kad esu IT fanas, tai jau seniai reikėjo padaryti, kai buvo skelbiama gripo epidemija ir dėl 20 proc. sergančių mokinių nutraukiamas ugdymo procesas. Nuotolinis mokymas suartino kartas – manau, kad ir vyresni kolegos puikiai įvaldę informacines technologijas ir beveik niekuo neatsilieka nuo jaunimo. Tai padidino mokytojų autoritetą. Žinoma, yra bumbančių, nepatenkintų. Bet dėl nuotolinio mokymo nematau didelių problemų. Tai XXI amžiaus žmogaus gebėjimai.

– Jei Jums pasiūlytų darbą Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje, ar susidomėtumėte tokiu pasiūlymu?
– Ir vėl siūlote konkurse dalyvauti? Reikia visų pirma nugalėti didžiausią priešą, kurį kiekvienas turime – tai patį save. O jei pasiūlytų, kodėl gi ne ?

– Ačiū už pokalbį ir sėkmingo skrydžio Vidzgiryje!

„Dainavos žodžio“ informacija

%d bloggers like this: