Dainavos žodis

Alytaus informacinis portalas

Žmonės

Poetė alytiškė I. Matažinskaitė-Lazickienė ne tik leidžia poezijos knygas, bet eiles publikuoja ir „Facebook“ tinkle

Poetė alytiškė I. Matažinskaitė-Lazickienė: „Mano eilės eina iš mano širdies. Rašau tai, ką matau, jaučiu.“ (D. Jakubavičiaus nuotr.)

Poetė Irutė Matažinskaitė-Lazickienė save vadina trečios kartos alytiške, dzūke. Moteris išleidusi 5 poezijos knygas. Savo eilėraščius taip pat publikuoja socialiame tinkle „Facebook“ ir džiaugiasi, kad skaitytojų netrūksta.
Pasak moters, meilė poezijai atėjo iš šeimos. Šeimoje augo 5 vaikai: 4 broliai ir vidurinė sesė Irutė. Jos ryšys su broliais stiprus, tėvų išugdytas. „Aš žinau, kad jeigu man sunku, aš galiu remtis į savo brolius. Poezijai neabejingas brolis Vaclovas arčiausiai gyvena, su juo planuojame išleisti bendrą poezijos knygą. Be to, jis geras šeimininkas, skaniai agurkus marinuoja“, – šypsosi Irutė. 
Poetė baigė Adolfo Ramanausko-Vanago gimnaziją, tuomet buvusią antrąją vidurinę mokyklą. Studijavo, vėliau  dirbo Lietuvos ir Anglijos darželiuose, kūdikių namuose. 17 metų dirbo lavinamųjų klasių auklėtoja Dzūkijos vidurinėje mokykloje. Darbas buvo su negalią turinčiais vaikais.
Moteris  prisimena, kad vaikystėje labai mėgo deklamuoti eiles, jas greitai įsimindavo. „Pirmą eilėraštį parašiau 4-oje klasėje. Tais laikais jis buvo apie Leniną“, – šypsosi Irutė. Jos mokyklinių sąsiuvinių paskutiniai puslapiai buvo prirašyti eilėraščių.
 „Jaunystėje rašiau apie meilę. Eilėraščiai buvo publikuojami vietos spaudoje. Kurį laiką nerašiau. O išėjusi į pensiją, atsipalaidavau ir vėl pradėjau rašyti. Susiradau jaunystėje rašytas eiles ir paskutinius 6 metus aktyviai rašau“, – tęsė pašnekovė.  
I. Matažinskaitė-Lazickienė važinėja po Lietuvą, dalyvauja renginiuose, pristato savo eiles. Ji yra Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narė. „Dažnai lankausi Žemaitijoje. Turiu draugų, kurie mano eilėms kuria muziką. Džiaugiuosi tuo. Kol turiu jėgų, noriu būti tarp žmonių, nes vienatvė slegia žmogų. Gyvenu viena, bet nesijaučiu vieniša. Aplink mane puikūs žmonės“, – kalbėjo pašnekovė.  
Poetė rašo apie gamtą, šių dienų išgyventus jausmus, tėvynę.  „Labai myliu Lietuvą, Alytų, dzūkus, dzūkišką kalbą. Poezijos knyga apie tėvynę man labai brangi, –  tęsė poetė. – Mano eilės eina iš mano širdies. Rašau tai, ką matau, jaučiu. Jeigu vaikščiodama po parką pamatysiu raudonus šermukšnius, paukštelį – apie tai ir parašysiu“, – teigė pašnekovė.
Poezija moteriai leidžia atsipalaiduoti nuo kasdienybės, išreikšti jausmus: džiaugsmą, laimę, sėkmę ir nesėkmę. „Tai mano relaksas ir darbas, – sakė I. Matažinskaitė-Lazickienė. – Malonu, kuomet mano eilės skaitomos. Manau, kad dėl jų paprastumo. Rašau nuoširdžiais  žodžiais. Mano skaitytojai – nuo vidutinio iki vyresniojo amžiaus. Jas skaitydami, žmonės įžvelgia save, savo gyvenimus. Džiaugiuosi savo eilių gerbėjais, nes jeigu ne jie, tiek eilėraščių nerašyčiau“, –  su dėkingumu kalba poetė.  
I. Matažinskaitė-Lazickienė mano, kad kuo labiau žmogus sensta, tuo daugiau svajonių turi. Moters didžiausia svajonė būti sveikai, kad būtų gera gyventi Lietuvoje, kad vaikai turėtų mylinčius tėvus, kad žmonės būtų geresni ir atlaidesni vienas kitam. „Gyvenimas viską sudėsto į savo  vietas. Dievas planuoja, o mums tenka tik prisitaikyti prie to“, – kalbėjo paprastumo ir nuoširdumo nestokojanti poetė I. Matažinskaitė-Lazickienė.

Danielius Jakubavičius 

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: