Dainavos žodis

Alytaus informacinis portalas

Gamta Kultūra

Bukaučiškių dvaro koplyčia mena prezidentą Antaną Smetoną

Bukaučiškių dvaro koplyčia. (arsa.lt nuotr.)

Rita Krušinskaitė

Ant kalnelio, netoli Didžiulio ežero pietinio kranto, Bukaučiškių kaime, į dangų stiebiasi nepaprastai graži raudonų plytų romantinio stiliaus su neogotikos elementais koplytėlė. Tai tiek liko iš kitados buvusio moderniai įrengto dvaro, kuriame praėjusio šimtmečio pirmoje pusėje lankėsi daug žymių visuomenės veikėjų – prezidentas Antanas Smetona, garsūs dainininkai Kipras Petrauskas ir Antanas Sodeika.
Tada dvaras priklausė Vladui Mironui, kuris buvo kunigas, Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, dviejų ministrų kabinetų Ministras Pirmininkas, Lietuvos kariuomenės kapelionas, o gyvenimo pabaigoje politinis kalinys.
Manoma, kad Bukaučiškės dvaras įkurtas XVI–XVII amžiuje. 1800 metais Žydaraistyje buvo pastatyta plytinė, iš joje išdegtų plytų buvo pastatytas vieno aukšto dvaro gyvenamasis namas – „pakajai“, o 1848 metais Bernardas Karlavičius netoli dvaro pastatė koplytėlę, iki šių dienų savo grožiu žavinčią visus ją pamatančius.
Koplyčios pastatas ištęsto stačiakampio formos, vienos navos, su laidojimo rūsiu. Piliastrus vainikuoja bokšteliai. Iš pradžių tai buvo dvaro koplyčia, skirta laidoti dvarininkams, todėl koplyčios rūsio šonuose buvo išmūrytos nišos padėti karstams.
1934 metais dvaro statiniai ir 20 ha žemės buvo skirta Vladui Mironui už nuopelnus pasirašant Nepriklausomybės aktą, dar 20 ha Nepriklausomybės akto signataras nusipirko pats.
Per kelerius metus V. Mironas atstatė apleistą ūkį, įrengė vėjinę elektrinę, suremontavo koplyčią, nupirko geros veislės gyvulių. Jo vardu dabar pavadintoje koplyčioje kaimo žmonėms buvo aukojamos pamaldos.
Pasakojama, kad V. Mirono dvaras buvo prabangus ir įspūdingas. „Vartų stulpai mūriniai, uždengti skardos stogeliais. Ant vieno – Vytis, ant kito – Gedimino stulpai. Gražūs rūmai, prieš kuriuos raudonavo gėlių klombos, traukė kiekvieno akį. Dvare buvo įvesta elektra, vandentiekis. Vonioje buvo šiltas ir šaltas vanduo.
Nepriklausomybės akto signataras savo ūkyje Bukaučiškėse gyveno iki 1945 metų. Po poros metų jis buvo nuteistas ir ištremtas. 1953-iaisiais V. Mironas mirė Rusijoje, Vladimiro kalėjime, ir buvo palaidotas bendrame kape.
Nacionalizavus dvarą, jame buvo įkurtas arklių ir mašinų nuomos punktas, o pats dvaras prijungtas prie kolūkio „Laimė“. 1948-aisiais kažkas padegė kluoną, po truputį pradėtas griauti ir dvaro pastatas – kol galiausiai po plytą buvo ištąsytas po visą apylinkę.
Šiandien iš visų pastatų likusi tik koplyčia. Tačiau ir jai lemtis nebuvo palanki. Pirmiausia stiprus vėjas nuplėšė stogą. Seniausi kaimo gyventojai dar pamena, kad vyrai iš viso kaimo gyventojų surinko pinigų, nupirko skardą ir pasamdė skardininką, kuris sutvarkė suniokotą stogą, vyrai lentomis užkalė langus, užrakino duris.
Deja, tokia apsauga neapsaugojo koplyčios nuo ilgapirščių, koplyčioje ieškojusių brangenybių. Jie ištraukė karstus, išmėtė mirusiųjų kaulus. Bet ir tokia šventvagyste nesibaigė koplyčios niokojimas. Kažkam prisireikė jos ąžuolinių durų. Kažkodėl vagys nenorėjo palikti atviros koplyčios, todėl vietoje pavogtų tvirtų durų įstatė menkavertes, padarytas iš plonų lentų. Nežinia kur pradingo ir paskutinis V. Mirono koplyčios varpas.
2011 metais V. Mironui suteiktas Alytaus rajono garbės piliečio vardas. Dar po trejų metų Alytaus rajono savivaldybė įgyvendino projektą „Bukaučiškių koplyčios restauravimas bei pritaikymas turizmo reikmėms“ ir koplyčią prikėlė naujam gyvenimui. Restauruotoje koplyčioje aukojamos šv. Mišios, ji yra įtraukta į lankytinų vietų sąrašą.

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: