Dainavos žodis

Alytaus informacinis portalas

Kultūra Žmonės

Buvę mokiniai susitiko po 50 metų, dalis klasiokų jau iškeliavę Anapilin

Klasės auklėtoja Irena Večkienė vedė jubiliejinę pamoką. Auklėtoją, kaip ir prieš 50 metų, suoluose atsistoję pasitiko mokiniai.

Šį rugsėjį buvę Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos mokiniai susirinko į klasės 50-ties metų baigimo jubiliejinį susitikimą-pamoką. Mokyklą jie baigė 1971 m. Klasės auklėtoja, buvusi vokiečių kalbos mokytoja Irena Večkienė atsivertė išsaugotą klasės žurnalą ir pradėjo tikrinti mokinių lankomumą. „Esu“, – atsiliepė į susitikimą atvažiavęs buvęs mokinys. „Amžiną atilsį“, – choru atsakė klasiokai už tuos, kurie jau iškeliavo Anapilin.
1971 m. Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos 11B klasę baigė 34 mokiniai, 14 iš jų atvyko į jubiliejinį susitikimą. Jų pasiekimai, lankomumas užfiksuotas išsaugotame autentiškame klasės žurnale, kurį klasės auklėja atsiverčia per kiekvieną susitikimą.

Susitikimo metu klasės mokiniai dalijosi prisiminimais apie mokyklos laikus, iškrėstas išdaigas, mokyklinę draugystę. Pasak klasės auklėtojos Irenos Večkienės, mokinys turi patirti visko – ir mokytis, ir išdykauti, bet nepamiršti pagarbos vienas kitam ir ypač draugiško bendravimo.

Šviesūs prisiminimai
Buvusius klasės mokinius pasitiko gimnazijos direktorius Virginijus Skroblas, jis aprodė atnaujintą mokyklą. Mokinius užplūdo prisiminimai. „Mes ir vėl susirinkome į savo mokyklą, štai čia mūsų klasės langai“, – rodydama į Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos pirmo aukšto langus, kalbėjo alytiškė poetė Irutė Matažinskaitė-Lazickienė. „Iš mokyklos išliko gražiausi prisiminimai. Kuomet mokiausi, norėjau kuo greičiau baigti. O dabar noriu kuo dažniau susitikti, pasimatyti. Labai gaila, kad dalis mūsų klasiokų jau mirę“, – tęsė I. Matažinskaitė-Lazickienė.
Poetė pasidalijo prisiminimais, kuomet pajuto, jog mokyklą palikti bus labai liūdna. „Vienuoliktoje klasėje vedėme pirmokus į pirmą klasę. Vaikas man taip stipriai suspaudė ranką, supratau, kad jis bijo. Aš jam sakau: nebijok – mokykloje gerai. Jis prisiglaudė prie manęs ir aš suvokiau, kad man jau paskutiniai metai, o jam viskas tik prasideda“, – kalbėjo I. Matažinskaitė-Lazickienė.
Moteris pasidžiaugė savo klasės auklėtoja I. Večkiene, kuriai lapkričio mėnesį bus 83-eji, ir klasiokais, palaikančiais ryšius. Pasak jos, dabartiniai mokiniai neturi tradicijos organizuoti klasės susitikimų. „Tikiu, kad kol bent du mūsų klasės mokiniai bus gyvi, susirinksime ir švęsime dar ne vieną mūsų klasės jubiliejų,“ – kalbėjo I. Matažinskaitė-Lazickienė.
„Mano mokslai dabartinėje Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijoje prasidėjo nuo devintos klasės. Atėjau iš Lazdijų rajono. Buvo nedrąsu mieste, bet klasė buvo šauni. Klasiokai manęs laukė prie tvoros, kad galėtų palydėti į klasę. Susidraugavau, gražiai sutarėme“, – kalbėjo buvęs mokinys Vidmantas Vaškevičius. Jis prisiminė, kad gimnazijos mokytojai buvo reiklūs. „Atėjęs iš kitos mokyklos, jaučiausi stiprus matematikas, bet prastas lietuvių kalbos specialistas. Matematikos mokytoja pastatė mane į vietą – vos pradėjęs mokytis, gavau tris dvejetus. O pirmo lietuvių kalbos diktanto – penketą – pirmą gyvenime, o klasiokai – dvejetus ir trejetus“, – tęsė V. Vaškevičius.

Jubiliejinė pamoka
Klasės auklėtoja I. Večkienė vedė jubiliejinę pamoką. Auklėtoją, kaip ir prieš 50 metų, suoluose atsistoję pasitiko mokiniai. I. Večkienė kalbėjo apie žmonių santykius, dzūkišką tarmę, bendravimo svarbą, ant lentos užrašė sakinį, kurį užbaigti paprašė savo mokinių.
I. Večkienė Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijoje pradėjo dirbti iškart baigusi studijas universitete. „Pradžioje buvo sunku. Neturėjau pedagoginės patirties. Penktoje klasėje mokėsi 41 mokinys. Mergaičių mažai, o berniukai buvo labai išdykę. Esu dėkinga likimui, kad pateko jūsų klasė, nes jūs padėjote pažinti Dzūkiją, jos kalbą, tradicijas, o klasės lyderiai buvo teigiami herojai, pavyzdys kitiems“, – savo buvusiems mokiniams kalbėjo auklėtoja.
Ji prisiminė, kad tuomet sulaukė didelio mokinių tėvų palaikymo. „Labai jiems dėkinga, kad parėmė mane darbe. Nei tėvai, nei jūs niekada neprašėte manęs pakeisti. Iki galo buvau jūsų klasės auklėtoja“, – su jauduliu prisiminė I. Večkienė.
Susitikimo metu klasės mokiniai dalijosi prisiminimais apie mokyklos laikus, iškrėstas išdaigas, mokyklinę draugystę. Pasak klasės auklėtojos, mokinys turi patirti visko – ir mokytis, ir išdykauti, bet nepamiršti pagarbos vienas kitam ir ypač draugiško bendravimo. Mokytoja buvusius mokinius gyrė už vienybę ir klasės bendrystę.
1971-aisiais metais baigę mokiniai – pirmoji I. Večkienės išleista laida.

Danielius Jakubavičius

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: