Dainavos žodis

Alytaus informacinis portalas

Žmonės

Stanislovas Stankevičius Mišias aukoja tuščioje bažnyčioje ir visus gyvenimo iššūkius priima pozityviai

„Man gyvenimas — labai gražus ir kol gyvas esu, vis kažko trokštu ir trokštu“, — sako Alovės parapijos klebonas monsinjoras, pirmasis Alytaus rajono garbės pilietis. S. Stankevičius.

Alovės parapijos klebonas monsinjoras Stanislovas Stankevičius sako, kad pragyventi metai prabėgo kaip pasaka. Praeitį kunigas priima kaip dovaną, kuri lėmė jo apsisprendimą eiti kunigystės keliu. Nuo mažens nebuvo lepinamas, o tarnyba sovietinėje kariuomenėje užgrūdino. Tad pandemijos akivaizdoje S. Stankevičius Mišias aukoja ir tuščioje bažnyčioje, o pro jos praviras duris laimina pravažiuojančius automobiliuose. Pašnekovas įsitikinęs, kad kunigas yra kareivis, bet kokiomis sąlygomis tarnaujantis Dievui ir žmonėms.

Kunigų seminarija ir kariuomenė
Interviu dieną, lapkričio 8 d., kunigėlis prisiminė, kad 1954 m. jį kaip tik pašaukė tarnauti į sovietinę kariuomenę Kursko srityje, kurioje, kaip pats sako, „atpyliau 3 metus“. Kadangi šeima vertėsi sunkiai, tad jo paėmimas į kariuomenę buvo sutiktas palankiai. Stanislovas prisimena mamos žodžius: „Mums liks duona ir tave aprengs, nevaikščiosi apdriskęs“.
Grįžęs po armijos, S. Stankevičius įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, kurią baigė 1963 m. Stoti galėjo ribotas skaičius klierikų. Tuomet jų visoje seminarijoje mokėsi 75. Krosnį patys klierikai kūreno. „58 metai kaip kunigauju ir vis dar krosnį kūrenu  iki šių dienų“, – šypsosi monsinjoras. Iš 18 kurso kunigų šiuo metu gyvi tik 3 kunigai. S. Stankevičiaus žiniomis, jis pagal amžių yra antras vyriausias klebonas Lietuvoje, turintis parapiją ir einantis klebono pareigas.
„Stoti į kunigų seminariją man niekas netrukdė, nes buvau atlikęs karinę tarnybą. Tik būta viliojimų, raginimų, kad rinkčiausi milicininko kelią, neva ir alga bus didesnė, geriau gyvensiu“, – pasakojo S. Stankevičius. Jis sulaukdavo iš tuometinės valdžios pamokymų ir replikų, kad „senos bobos“ išmirs ir darbo nebus. Bet S. Stankevičius nesutrikdavo, atkirsdavo: „Jauni pasens ir bus kam bažnyčioje lankytis“.

Pašaukimas viduje
S. Stankevičiaus gimtinė Aukštaitijoje – Rokiškyje. Augo katalikiškoje darbininkų šeimoje, nuo mažens kartu su tėvais lankė bažnyčią, Mišioms patarnaudavo. Jeigu reikėdavo, pavaduodavo zakristijoną.
Paklaustas, iš kur kilo pašaukimas kunigystei, S. Stankevičius sako: „Sunku pasakyti. Gal toks mano charakteris. Buvau truputį čiudnas, nenorėdavau eiti į šokius, linksmintis, skubėdavau namo ruošti pamokų. Pavasarį, rudenį vaikščiodavau kapuose, po šventorių. Norėdavosi daugiau vienatvės nei draugijos“. Kunigėlis atvirauja, kad jeigu jo gyvenimas būtų pasisukęs kitaip, t. y. šeimos keliu, kažin ar jam būtų pavykę išgyventi santuokoje.

Tarnystė parapijose
S. Stankevičiaus pirmoji parapija buvo Pivašiūnų. Čia pusmetį padirbęs vikaru, jis buvo perkeltas į Krikštėnus, Ukmergės rajoną. Klebonija buvo apleista, bet parapijos žmonės labai padėjo, pasirūpino baldais, daiktais. „3 metus nebuvo elektros nei klebonijoje, nei bažnyčioje“, – pasakojo S. Stankevičius. Po 6 metų darbo Krikštėnų parapijoje jis buvo perkeltas į Punios parapiją, kurioje tarnystė tęsėsi 7 metus. „Punioje buvo labai įdomu. Daug turistų atvykdavo, ateidavo į bažnyčią, vesdavau ekskursijas“, – pasakojo kunigėlis. Jis gerai sutarė su gyventojais ir turistais, net atvirukų iš rusų turistų sulaukdavo per šventes, tad, S. Stankevičiaus žodžiais tariant, „reikėjo mane išgarbinti“ – perkelti į kitą nuošalią parapiją. „Taip 1976 m. atsidūriau Alovėje“, – prisiminė kunigėlis. „Atvykus į Alovės parapiją, iš pradžių žmonės pyko ant manęs, kad jų kunigą išvariau. Ir piktų laiškų sulaukdavau. Ir iškelti mane ruošėsi, bet tuomet gavau pasiūlymą aptarnauti naujai kuriamą Ryliškių parapiją. Sutikau. Kol buvo statoma bažnyčia, Mišias laikiau ir pas žmogų kambaryje, ir kieme“, – tęsė S. Stankevičius. Kunigėlis prisimena, kaip statant Ryliškių bažnyčią su  žiguliuku  suvežė visą reikalingą cementą, stogo skardą, plyteles. Pastatytą bažnyčią buvo sunku įteisinti, tai neva tvora per aukšta, tai dokumentai nesutvarkyti, paskui problemų su žeme, ant kurios pastatyta bažnyčia, buvo. Bet monsinjoras tuometinei valdžiai nenusileido, buvo atkaklus, visada su šypsena žiūrėjo į problemas.
Alovės parapijos žmonės laikui bėgant kleboną monsinjorą Stanislovą labai pamilo. Pasak jo, dėl to, kad jis nieko neragindavo, neteisdavo, net ir nemokančius poterių leisdavo priimti pirmąją Komuniją. „Vėliau tie žmonės ateidavo į bažnyčią, išmoko ir poterius, tapo gerais katalikais. Žmogui reikia laisvės, pasitikėjimo. Mus seminarijoje mokė – eikite ir skelbkite Dievo žodį, mokykite visus ir krikštykite visus. Taip ir darau“, – sakė S. Stankevičius.
Neseniai kunigėlį pasiekė Kaišiadorių vyskupo Jono Ivanausko raštas, kuriame rašoma, kad nuo šių metų rugsėjo 21 d. jis nuo tarnystės Ryliškių parapijoje po 36 metų darbo atleidžiamas. „Taip reikėjo“, – su liūdesio gaida balse, bet neišsenkančiu optimizmu kalba S. Stankevičius. Jis dėkingas Ekscelencijai vyskupui J. Ivanauskui, kad jį toliau palieka Alovės parapijoje.

Monsinjoras Stanislovas Stankevičius (dešinėje) su Danieliumi Jakubavičiumi.

Tikinčiųjų mažėja
Pasak S. Stankevičiaus, paskutiniu metu paprastomis dienomis į bažnyčią ateina vis mažiau žmonių, gal dėl pandeminės situacijos. Kunigėlis pasakoja, kad ne kartą teko Mišias laikyti tuščioje bažnyčioje, tik žvakėms degant. „Bet tie tikintieji, kurie sekmadienį ateina į bažnyčią, būna jos išsiilgę. Ir sekmadienis jiems tampa tikra švente“, – pasakoja kunigėlis. Pasak jo, pandemija užgrūdina žmogų.
Kunigėliui liūdna, kad mažėja parapijoje žmonių. „Praėjusiais metais du vaikus, o šiais nei vieno vaiko iš Alovės parapijos nekrikštijau, iš kitų parapijų keletas buvo. Pernai Alovės parapijoje palaidojau 60, šiais metais 36 parapijiečius. Nei vienas vaikas negimė“, – apgailestavo kunigas. Bet pragyvenimu S. Stankevičius nesiskundžia: „Vaistus man kompensuoja, apsirengti turiu, pensijos truputį gaunu“.

Hobis: motociklai ir filmavimas
Nors klebonui nuo jaunystės draugijos nepatiko, bet pomėgių jis turėjo nemažai. Vienas iš jų – motociklai. „Man reikėjo susisiekimo priemonės. Kaimyninės Širvintų parapijos kunigas turėjo motociklą. Ir aš pasitaupiau, sesuo pridėjo. Taip 1966 m. nusipirkau motociklą „Voschod“. Pas ligonius ir į atlaidus važiuodavau su motociklu. Per vieną vasarą nuvažiavau 30 tūkst. kilometrų“, – prisiminė pašnekovas. Kunigėlis pasakoja, kad su motociklu ir į Kaliningradą, Minską, Daugpilį nuvažiuodavo. Anksčiau klebonas monsinjoras ir fotografuodavo, filmuodavo bažnytinio ir pasaulietinio gyvenimo įvykius ir šventes, bet apsilpus regėjimui ir pasikeitus technologijoms (išnykus filmavimo kasetėms) šis pomėgis liko praeityje. S. Stankevičius priklauso Šaulių sąjungai, tad dažnai jį galima sutikti apsirengusį ir kariškais drabužiais.

Kunigo palinkėjimas
Optimizmo ir nuoširdumo kupinas S. Stankevičius linki mažiau dejuoti, gražiai sugyventi, skaityti Šv. Raštą, pasimelsti. Nors ir telefonu, bet bendrauti vieniems su kitais. Pasak klebonėlio, šiais laikais gyvename gerai, visko turime, bet esame įpratę verkšlenti. „Tokio gyvenimo kaip dabar per visą savo amželį neturėjau. Bažnyčia laisva, parduotuvėse visko yra. Dejuoja tie, kurie tingi ar nenori dirbti“, – įsitikinęs kunigėlis.

Pozityvus požiūris geriausias vaistas
87-erių metų kunigėlis, paklaustas apie sveikatą, moja ranka, rodo į spintelę ir sako: „Žiūrėkite, kiek vaistų. Operacijų turėjau, aukštas kraujo spaudimas“. Bet žvelgiant į S. Stankevičių galima teigti, kad visų geriausias vaistas yra pozityvus požiūris į problemas, humoras, nuoširdumas, atvirumas, besąlygiškas artimo priėmimas, pavydo, pykčio nejautimas, materialių dalykų nesureikšminimas. „Man gyvenimas – labai gražus ir kol gyvas esu, vis kažko trokštu ir trokštu“, – sako Alovės parapijos klebonas monsinjoras, pirmasis Alytaus rajono garbės pilietis S. Stankevičius.

Danielius Jakubavičius

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: