Daugiškiai turi versiją, kad Lietuvos nepriklausomybės idėja kilo būtent jų krašte

, Daina Baranauskaitė
Daugiškiai turi versiją, kad Lietuvos nepriklausomybės idėja kilo būtent jų krašte

Nepriklausomybės akto signataras V. Mironas.

1918 metų vasario 16 dieną pasirašius Nepriklausomybės aktą atgimė Lietuvos valstybė. Naujųjų laikų Lietuvos valstybės kūrimo darbe aktyviai dalyvavo dvidešimt Nepriklausomybės aktą pasirašiusių signatarų. Vienas jų – kunigas Vladas Mironas, kuris nemažą gyvenimo dalį praleido Dauguose. 
Daugiškiai netgi didžiuojasi viena keliama versija, jog būtent pas šiame krašte klebonavusį V. Mironą lankantis A. Smetonai, Smetonienei ir Vokietijos pasiuntiniui Cimerlei, užgimė pirmoji idėja apie Lietuvos nepriklausomybę. 
 
Nepriklausomybės idėja – Dauguose?
Daugų mokykla jau dešimtmetį pavadinta Vlado Mirono vardu. Čia, jaukiame gimnazijos muziejuje, – daug dėmesio Nepriklausomybės akto signatarui.
„Vladas Mironas kaip asmenybė, jeigu kalbėtume apie žmones, kurie kūrė Lietuvą, tai buvo buvo tas žmogus. Intelektualus, šviesus, kuris tiesiogiai dėjo mūsų valstybės pamatus. Skaitant prisiminimus apie jį, man susidarė įspūdis, kad jis buvo labai racionalus žmogus. Logiškai pamatavęs visus sprendimus ir ėjimus į priekį“, – kalbėjo gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Gitana Ivanauskienė.
Anot gimnazijos istorijos mokytojos Virginijos Svinkūnienės, kaip ir daugelio XX a. pirmoje pusėje intensyvius politinius pokyčius išgyvenusių Lietuvos žmonių, V. Mirono gyvenime būta daugybės įvykių, džiugių ir itin dramatiškų akimirkų. Jam teko patirti dviejų pasaulinių karų siaubą, dalyvauti atkuriant Lietuvos valstybę ir matyti jos okupaciją. 1940-aisiais apsisprendęs likti Dauguose, V. Mironas totalitarinės santvarkos metais ne kartą buvo suimtas ir kalintas, žuvo toli nuo Lietuvos, Vladimiro kalėjime Rusijoje.
„Vladas Mironas yra labai svarbus mūsų kraštui, nes čia dirbti kunigu jis pradėjo prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Kaip rašoma šaltiniuose, visa jo veikla buvo orientuota į švietimą, į kovą su žalingais įpročiais. Taip pat – lietuvybės skatinimas ir puoselėjimas. Prieš tai jis kur dirbo – ir Valkininkų, ir Merkinės parapijose, – taip pat atliko šias misijas“, – pasakojo istorijos mokytoja V. Svinkūnienė.
Kai visa Lietuva džiaugiasi, švenčia valstybės šimtmetį, daugiškiai turi versiją, jog būtent čia ir gimė nepriklausomybės idėja.
„Paliktas toks Konstantino Žuko prisiminimas, išleistas Čikagoje, t. y., kai autorius jau buvo emigracijoje. Tame prisiminime pasakojama, kad kai V. Mironas buvo klebonu čia, Dauguose, pas jį buvo atvykę garbių svečių: Antanas Smetona su žmona, Vokietijos pasiuntinys Cimerlė. Pasisvečiavę klebonijoje, Cimerlė, V. Mironas ir Smetonienė sėdo į valtelę ir išplaukė į Daugų ežerą. Ten buvęs pokalbis, kokia Lietuvos ateitis, kokia Lietuvos valstybė turėtų būti, kad reikėtų sušaukti konferenciją, lietuvių suvažiavimą. Kalbėta apie Lietuvos nepriklausomybę. Prisiminime 
rašoma, kad jie įtikino Vokietijos pasiuntinį ir jis grįžęs sutarė su kaizeriu, o paskui vyko svarbūs istoriniai įvykiai – konferencija ir nepriklausomybė, bendradarbiaujant su Vokietija, buvo paskelbta. Esą po idėjos Dauguose gimė ir Vasario 16-osios aktas“, – pasakojo V. Svinkūnienė.
Šią istoriją K. Žukui yra papasakojęs pats Nepriklausomybės akto signataras V. Mironas.
„Kur ta pirminė ryžtinga idėja gimė, niekas šiandien nepasakys. Tačiau mes, daugiškiai, mėgstame pasakoti šią istoriją, kad būtent pas mus, ant Daugų ežero, užgimė nepriklausomybės idėja. Ir būtent pas V. Mironą“, – sakė pašnekovė.
 
Iš dvaro išliko tik koplyčia 
Vladas Mironas Daugų krašte už nuopelnus gavo netoli Daugų esantį Bukaučiškių dvarą. „Jis anksčiau priklausė lenkų kilmės dvarininkams, tačiau nusavintas ir už nuopelnus valstybei skirtas V. Mironui. Jis nupirko daugiau žemės ir pradėjo ūkininkauti. Ūkininkavo pažangiai: suremontavo pastatus, iškasė tvenkinius, pirko naujų gyvulių, pastatė malūną. Kaip žmonės pasakoja, pats tame malūne mėgęs dirbti – nesivaržė jokio darbo. Tačiau jis buvo nusamdęs prižiūrėtojų ir visuomeninė, politinė veikla jam buvo svarbesnė“, – pasakojo gimnazijos istorijos mokytoja. 
Jos kolegė, lietuvių kalbos mokytoja G. Ivanauskienė pridūrė, kad V. Mironas kaip asmenybė primena Kristijoną Donelaitį: „Jis man labai panašus į Donelaitį. Ir Donelaitis Tolminkiemyje klebonaudamas buvo tas, kuris jungė žmones ir už juos kovojo. Skatino juos būti darbščius, viežlybus. Tai lygiai man toks pats ir V. Mironas. Ir anas užveisė sodą, ir šitas. Ir anas konstravo barometrus, ir šitas telkė, švietė žmones naujovėms. Abu šviesuliai.“
Kas išliko iš V. Mirono dvarvietės? Dabar šioje vietoje – naujųjų laikų dvareliai, mat visai šalia ežeras. Ir tik tolumoje matyti išlikę dvaro griuvėsiai.
„Na, iš Mirono dvarvietės išliko tik koplyčia ir keli daiktai. Tai barometras ir keli paveikslai. Buvo sovietmetis, tad viskas išplėšta. Žinoma, tą darė tie patys vietos gyventojai... Kai buvo kuriami kolūkiai, tai Mirono dvare buvo mašinų-traktorių stotis“, – kalbėjo V. Svinkūnienė.
Tačiau iki šių laikų išliko ypatinga koplyčia. Bukaučiškių kaime, visai netoli Didžiulio ežero pietinio kranto, ant kalnelio stovi nepaprasto grožio raudonų plytų koplyčia. Manoma, kad romantinio stiliaus su neogotikos elementais koplytėlės statyba buvo baigta XIX a. viduryje. Iš pradžių tai buvo dvaro koplyčia, todėl nenuostabu, kad jos rūsio šonuose buvo įrengtos nišos laidoti dvarininkams. Takas nuo koplyčios iki dvaro buvo apsodintas liepomis. 
Padavimuose pasakojama, kad ant kalnelio, kol dar nebuvo pastatyta koplyčia, augo daug klevų, o tuose medžiuose gandrai buvo susisukę gausybę lizdų – jie saugojo paslaptinguosius ir šventus oro laiptus į dangų. Buvo tikima, kad tik dorų žmonių sielos galėjusios ten patekti. Bukaučiškių dvaro koplyčia-mauzoliejus įtraukta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.
„Šią istoriją visada primename, ji yra užrašyta ir atminimo, įamžinimo lentoje, kad ten žmonės manė, jog yra kaip laiptai į dangaus vartus, kur sielos gerų žmonių pakliūva į dangų. Taigi ta vieta tarsi mistinė. Pati koplyčia labai graži, bet sovietmečiu smarkiai nukentėjusi. Paskui vietos gyventojų pastangomis nupirkti šiferio lakštai, surastos durys, kurios irgi buvo nugvelbtos, atgal įstatytos. Na, ir ji buvo užkonservuota kuriam laikui. Paskui, atgimimo metais, koplytėlė sutvarkyta, o visai neseniai europinėmis lėšomis rekonstruota“, – kalbėjo V. Svinkūnienė.
 
Signataras palaidotas bendrame kape
Vladui Mironui teko ne tik kilni misija pasirašyti Lietuvos nepriklausomybės aktą, bet ir sunki užduotis – vadovauti Ministrų kabinetui tuo metu, kai Lenkija ir Vokietija 1938–1939 m. ultimatumais primetė Lietuvai savo reikalavimus. 1941 m. tardomas V. Mironas apie laikotarpį po tautininkų rengto perversmo pasakojo: „1927 m. balandyje Seimas buvo paleistas. Mane paskyrė tikinčiųjų reikalams referentu prie Švietimo ministerijos. Tose pareigose dirbau porą metų, po to mane paskyrė vyriausiuoju Lietuvos kariuomenės kapelionu [...]. Tautininkai mane vertino ir gerbė, nes aš buvau vienintelis kunigas, priklausęs jų partijai. 1938 m. A. Smetona pasiūlė man premjero postą. Tose pareigose dirbau vienerius metus. Pagrindinis mano rūpestis buvo sureguliuoti santykius su Lenkija [...]. Mums teko priimti Lenkijos ultimatumą [...]. Man būnant premjeru, mes buvome priversti perduoti Vokietijai Klaipėdą ir jos kraštą [...]. Po to aš ir mano vadovaujama vyriausybė turėjo atsistatydinti.“
V. Mironui nelengvu istoriniu laikotarpiu teko patirti ne vieną suėmimą.
„Pirmą kartą suėmus, kaip rašoma, V. Mironas po apklausos paleistas. Manė, kad tuo viskas ir baigsis. Tačiau prieš Antrąjį pasaulinį karą jį vėl suėmė. Karo pradžioje buvo išlaisvintas. Karą jis pragyveno čia, Dauguose, buvo vikaras. Na, o po karo vėl prasidėjo suėmimai, verbavimas dėl to, kad neteikė informacijos, vėl verbavimai, kol galiausiai atsidūrė Vladimiro kalėjime, kur ir numirė“, – kalbėjo V. Svinkūnienė.
 
V. Mironui atminti – bėgimas
Anot Vlado Mirono vardu Dauguose pavadintos gimnazijos vadovo, gimnazijai didelė garbė ir atsakomybė turėti tokios iškilios asmenybės vardą.
„Tai vienas įžymiausių, iškiliausių Lietuvos valstybės žmonių. Jau dešimt metų ir gimnazija turi šį vardą. Todėl jaučiame tą pulsavimą, tą atsakomybę, pasivadinę signataro vardu. Žinoma, jaunoji karta taip pat žino šią asmenybę. Apie tai kalbama pilietinio ugdymo, istorijos pamokose. Įvairūs renginiai, minėjimai, o artėjant Lietuvos šimtmečiui buvo dar daugiau akcentų, kalbų apie valstybę“, – kalbėjo gimnazijos vadovas Almantas Jakimavičius.
Gimnazija jau devintus metus iš eilės organizuoja bėgimą, skirtą Vladui Mironui. Tai ne tik bėgimas, renginys vadinasi „Mirono kelias“. Nuo Bukaučiškių koplyčios, arba V. Mirono koplyčios, iki gimnazijos. Kartu vyksta ir istorijos žinių konkursas. Bėgimo dalyvių pirmaisiais metais nebuvo gausus būrys, prisijungė tik rajono mokyklos. O dabar – iš Vilniaus, Varėnos, Alytaus, Jiezno, Merkinės, netgi moksleiviai iš Punsko.
Baigiant pasakojimą apie Lietuvos nepriklausomybės akto signatarą, dar keletas jo biografijos faktų. Likus mažiau nei metams iki laisvės atgavimo, 1953 m. vasario 18 d., ištikus insulto priepuoliui V. Mironas mirė. Kunigas palaidotas bendrose Vladimiro kalėjimo kapinėse. 2006 m. pastatytas simbolinis antkapis Vilniuje, Rasų kapinėse.
Šiais metais planuojama signataro V. Mirono atminimą įamžinti šalia Daugų Dievo apvaizdos bažnyčios. Alytaus rajono savivaldybės taryba tam skyrė lėšų.

Komentarai

Rašyti komentarą

Šis laukelis yra nebūtinas. Tačiau jeigu įvesite, jis bus laikomas privatus ir nerodomas viešai.
Emocijos
:)|(:(:beer::bigsmile:$)8)J):davie:>):glasses::D:love::X:~:O:8):steve::p;)