Dainavos žodis

Alytaus informacinis portalas

Žmonės

Tremtinio prisiminimai: „Gardesnį kąsnį vogdavome iš komendanto šuns“

R. Požėra Sibire patirtus košmarus sapnuoja iki šiol.

Neseniai minėjome Gedulo ir vilties dieną, prieš 79 metus prasidėję masiniai trėmimai – vienas skaudžiausių šalies istorijos puslapių, kai tremtis palietė beveik kiekvieną šeimą, o per keliolika trėmimo metų Lietuva neteko ketvirčio milijono žmonių.
Ji palietė ir Alytuje gerai žinomo tremtinio Romualdo Požėros šeimą. 1948 m. gegužės 22-ąją į jo šeimos namus Kaune pasibeldę MGB baudėjai davė vos dvi valandas susikrauti daiktams.
Į Sibiro lagerius Romualdas pakliuvo vos penkerių, jo broliukas – vos dvejų, jau tremtyje gimė ir sesuo. R. Požėra iki šiol mena ne tik kelionę, bet ir įspūdžius atvykus. „Mus pakėlė apie 3 nakties, greitai liepė susikrauti daiktus, tepasakė, kad važiuosite toli. Už ką tremiami – net nežinojom. Akivaizdu, už tai, kad mama buvo mokytoja, o tėvas karininkas“, – pasakojo publikacijos herojus.
Nors ir penkerių vaikas, tačiau atmintin kelionė į Sibirą įsirėžė kaip didžiausias košmaras.
„Mano vaikystė prabėgo Sibiro lageriuose. Ten buvo pralietos ašaros. Aš kaip dabar pamenu, kai mus vežė, aš turėjau numylėtą žaislą – medinį arkliuką. Griebė už rankos kareivis, pasakė, kad man jis nebebus reikalingas, išplėšė iš rankų. Aš ir dabar prisimenu, labai dažnai sapnuoju košmariškus sapnus. Atimta buvo vaikystė. Juk mus krovė į gyvulinius vagonus, kuriuose buvo tamsu, tik plyšeliai. Nei tualeto nebuvo, tad važiuojant vyrai prie vienos vagono sienos skylę padarė. Daug žmonių mirė pakeliui“, – pasakojo tremtinys R. Požėra.

Požėrų šeimos nuotrauka Sibire prieš grįžtant į Lietuvą.


Trėmimo akcijai jau buvo iš anksto ir labai slaptai rengiamasi. Bendru sutarimu buvo suplanuota iš Lietuvos ištremti ne mažiau kaip 12 tūkst. šeimų. Taip siekta palaužti ginkluotą antisovietinį pasipriešinimą, pašalinti kliūtis žemės ūkio kolektyvizavimui, įbauginti tautą, priversti ją susitaikyti su nepriklausomybės netekimu ir krašto sovietizavimu. Be to, tremtiniai buvo pigi darbo jėga, kurios nuošaliose Sibiro vietovėse labai trūko.
„Mus nuvežė į Irkutsko sritį ir iš ten dar daugiau nei 150 kilometrų vežė į gyvenvietę, buvusią netoli Baikalo. Gerai pamenu pirmąjį tremties vakarą. Kai atvykome, buvo jau sniegas. Išvežė gegužės 22 dieną iš Kauno geležinkelio stoties, o tik rugsėjo mėnesį atvežė. Valgyt turėjom tai, ką spėjome pasiimti“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas.
Palikusi pas prižiūrėtoją vaikus, Romualdo motina išeidavo sunkiai dirbti. Prižiūrėtoja vaikus bardavo, kad šie nekalbėtų lietuviškai. Sykį Romualdo jaunesnis brolis prakalbo ir buvo nubaustas, tiesa, bausmė teko vyresnėliui.
„Broliuką baudė, tad aš pribėgau ir įkandau prižiūrėtojai. Už tai mane pasodino į karcerį. Ten pastatė ant tokių akmenukų, iki kelių vandens. Bet aš galvoju, esu karininko sūnus ir viską iškentėsiu“, – pasakojo pašnekovas.
Pasakodamas apie savo nelengvą vaikystę, Romualdas pabrėžė, kad itin tvirtus tikėjimo pagrindus jis gavo būtent Sibire, tai diegė inteligentai, išsilavinę tėvai ir tremtyje buvęs kunigas. Sibire jis netgi priėmė Pirmosios Komunijos sakramentą.
„Kai man suėjo 7 metai, paėmė iš darželio ir nuvedė į mokyklą. Ten aiškiai pasakė, kad lietuviškai kalbėti nevalia. Tame pačiame lageryje buvo kunigas tremtinys. Vieno namo rūsyje iškastas bunkeris ir ten mus, vaikus, ruošė Pirmajai Komunijai. Mokė maldas ir Lietuvos himno žodžius. Aš iš Sibiro grįžau mokėdamas visą Lietuvos himną. Buvo ten ir trispalvė vėliava. Tokiu būdu buvo suformuotas mūsų mąstymas, tikėjimas“, – sakė R. Požėra.
Iš Lietuvos į Sibirą atvežtiems tremtiniams trūko maisto, drabužių, būtiniausių namų apyvokos daiktų. Šiandien sunku įsivaizduoti, tačiau alkaniems vaikams skanesnio kąsnio teko ieškoti, nugvelbti iš rusų prižiūrėtojų šuns.
„Valgyti nieko nebuvo, ką turėjom, tą valgėm. Ūkininkai kiek daugiau buvo pasiėmę. O mama žiedus, auskarus išdalino mainais į duoną. 200 gramų duonos mums priklausė. Mes grįždavom iš mokyklos ir sustodavome prie netoliese gyvenusio komendanto su šeima. Mes prisėlindavome ir nugvelbdavome komendanto šuns maisto likučius. Pamenu, šuo buvo toks rudas, nekąsdavo. Patikėkit – skanus maistas buvo“, – pasakodamas netgi graudinosi R. Požėra.
Romualdas su dideliu pasididžiavimu prisimena tėvą Kazimierą Požėrą – išslavinusį karininką, kuris ypač mylėjo Lietuvą. Lageryje šeima tėvą matydavo retai.
Pasakodamas savo istoriją buvęs tremtinys prisiminė ir draugystę su bendraklasiu buriatu. Buriatai – mongolų šeimos kalba kalbantys Pietų Sibiro gyventojai. Draugas pakvietė į svečius, siūlė netgi valgyti, tačiau Romualdas nedrįso, o paaiškėjo, jog tai buvo lokiena.
Atgal namo į Lietuvą Požėrų šeima grįžo 1955 metais: „Gavome dokumentus, ruošėmės važiuoti namo, nes išteisino, reabilitavo. Džiaugėmės, kad galėsime grįžti į tėvynę Lietuvą. Mums Lietuva skambėjo kaip gražiausias žodis.“
Ne visi Romualdo prisiminimai tik juodų spalvų. Teko sutikti ir turinčių širdį – komendantas, pamėgęs lietuvių vaikus dėl mandagumo, nuvežė pamatyti Baikalą.
Grįžo šeima jau ne į Kauną, o į Vievio miestelį, mamos gimtinę, pas močiutę. Romualdas pradėjo lankyti vietos mokyklą. Beje, net ir baigęs aukštuosius mokslus, neįtikėtina, daugybos lentelę mintyse moka rusiškai.
„Nemokėjau lietuvių gramatikos, nes kita kultūra, kita kalba, išreikšti, dėstyti mintis buvo sunku. Aš jums pasakysiu vieną dalyką – esu baigęs aukštąjį mokslą, o daugybos lentelę moku tik rusiškai“, – sako pašnekovas.
Po mokslų Romualdas gavo paskyrimą Maisto pramonės ministerijoje, per vieną iš vakarų susipažino su būsima žmona, kuri svečiavosi Vilniuje. Vėliau Romualdui teko meilės emigranto dalia ir paskui mylimąją atvyko į Alytų. 1971 metais susituokė, užaugino sūnų ir dukrą, Eksperimentinių namų statybos kombinate dirbo energetiku, dar vėliau – Butrimonių tarpkolūkiniame paukštyne pavaduotoju, nuo 1993 metų „Dzūkijos vandenyse“ vyriausiuoju energetiku. Ten ir baigė darbinę karjerą.
Laisvos Lietuvos Romualdo tėveliui jau nepavyko sulaukti, jis mirė 1973 metais. Mama su džiaugsmu sulaukė, mirė 2009 metais.
„Atėjus Sąjūdžio metui, aš jau nieko nepaisiau, nebijojau jokios valdžios. Dalyvavau Sausio 13-osios įvykiuose, ištroškusia širdimi laukiau, kol būsime laisvi“, – sakė R. Požėra.
Romualdas Požėra dalyvauja visuose renginiuose, gyvena tautiška dvasia, džiaugiasi, kad jo patirti baisumai – praeitis.
„Krumpliai rankų buvo kraujuoti. Mes juos kandžiodavome. Dėl nervinės įtampos. Štai tokius tragiškus išgyvenimus patyrėme dėl tarybų valdžios. O už ką jie mus išvežė? Ne mes atėjom į jų žemę. Jie mus išvežė ir pasakė, kad tu esi kaltas. Didžiausia laimė, kad dabar esame laisvi“, – sakė pašnekovas.

%d bloggers like this: