Dainavos žodis

Alytaus informacinis portalas

Kultūra

Atminimo ženklai didvyriams

Jaunionių kapuose. Iš kairės: Kultūros paveldo departamento darbuotoja, LGGRT centro vyr. istorikė D. Urbonienė, šios akcijos iniciatorius LŠS Vytauto Didžiojo 2-osios šaulių rinktinės štabo kuopos šaulys J. Proškus, sociologijos mokslų daktaras, tos pačios štabo kuopos šaulys R. Kaminskas ir Prienų rajono Stakliškių seniūnijos seniūnė N. Ivanovienė.

Julius Proškus,
LŠS Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės štabo kuopos šaulys

Pokario metų Lietuvos partizanas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas savo dienoraštyje rašė: „Tauta paskendusi kraujuose, ašarose, juodoje neviltyje… Kiek idiotų, kriminalistų, išsigimėlių, išeikvotojų, prostitučių ir bukapročių atneš šie prakeikti metai Lietuvai! Kai kas sako, jog bolševikinės okupacijos metai ir kovos užgrūdins tautą, plienas, girdi, liks. Galbūt liks tokių kaip plienas, kurie lydėsi ir grūdinosi šioje kovoje. Bet tokių bus nedaug. Daug plieno bus sunaudota. Liks daug, daug surūdijusios geležies gabalų, o dar daugiau liks molio. Štai įrodymas. Geriausia tautos dalis kovoja ir miršta arba baigia savo dienas ištrėmimuose ir kalėjimuose. Kovoja visi idealistai, gražiausias tautos žiedas, nebijąs už savo tėvynę galvą paguldyti. Kovoja ir žūsta, nes nėra kovos be aukų, lygiai kaip nėra laisvės be kovos ir pasišventimo… Kiek buvo vyrų kaip ąžuolų ir drąsių kaip liūtų pirmomis kovų dienomis! Prieš akis slenka ir slenka žuvusiųjų veidai. Kiek jų daug! Ištisas mirusiųjų pasaulis. Ar supras kas ir aprašys apie šitame pasaulyje dar negirdėtą karžygiškumą? Ar ateitis įvertins šių žmonių didvyriškumą? Dalis tautos supras, bet bus ir tokių, kurie visa tai su purvu sumaišys…“ (citatos pab.) Taip, beveik penkiasdešimt metų tauta buvo sukaustyta bolševikinės vergijos grandinėmis, tačiau Sąjūdžio bangos prižadino iš letargo, o Baltijos kelias galutinai parodė, kur yra laisvės kelias. Tauta pabudo ir prisikėlė. Esame nepriklausomi jau trisdešimt vieneri metai. Nebėra okupacinės kariuomenės, nebėra komunistinės santvarkos, esame laisvi… Tačiau ar viską atgavome, ką praradome per šiuos metus. Praradome labai daug ką. Praeities randai per giliai įsirėžę, o praeities šmėklos vis dar gyvos. Pasirodo, vienos kartos, kad tas pasikeistų žmonių sąmonėje yra mažai, reikės dviejų-trijų kartų kaitos. Norisi šaukti tautą atsigręžti į dvasines vertybes, į istoriją, į knygnešių kelius. Prisiminti, už ką kovojo tūkstančiai savanorių ir miško brolių – partizanų, už ką Sibiro taigoje kentėjo ir mirė šimtai tūkstančių tremtinių? Dėl ko mes stovėjome Baltijos kelyje, kam gynėme Lietuvos Parlamentą? Turbūt geriausias būdas priminti ir prisiminti yra istorijos įamžinimas. Pokariu Jaunionių kaime, Stakliškių seniūnijoje, Taločkų sodyboje, kelerius metus veikė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo vadavietė. Joje dažnai lankėsi pietų Lietuvos Dainavos apygardos partizanų vadas, generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Kurį laiką pagyvendavo ir vado žmona Birutė Mažeikaitė-Ramanauskienė su maža dukrele Auksute. Lemtingą 1951 m. vasario 15 d. vos keliomis valandomis anksčiau štabo ryšininkės Auksutę išnešė į kitą sodybą, taip abi išvengė tragiškos lemties, liko saugios. Po keleto valandų NKVD kariai ir stribai pradėjo sodybos šturmą. Štabo bunkeryje likę kovotojai, pasiaukojančiai daugelį metų sėkmingai kovoję už Lietuvos laisvę, šį kartą pakliuvo į spąstus ir neturėdami nė mažiausios galimybės išsiveržti iš apsupties, gyvi nepasidavė, susisprogdino granata. Žuvo trys Lietuvos sūnūs ir dukra: Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities štabo visuomeninės dalies viršininkas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio gynybos pajėgų štabo pareigūnas Konstantinas Baliukevičius-Rainys, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio gynybos pajėgų štabo ūkio skyriaus viršininkas Urbonas Dailidė-Tauras, Dainavos apygardos dzūkų rinktinės Margio tėvūnijos vadas Motiejus Jaroševičius-Lakštingala, ryšininkė Marijona Taločkaitė-Genovaitė. Jų kūnus pirma nuvežė į Butrimonių miestelį, po to į Jiezną niekinimui miestų aikštėse. Vėliau visų kūnai slaptai buvo užkasti už miesto, žydų daržuose, kurioje vietoje, nenustatyta. Atkūrus nepriklausomybę, Jaunionių kaimo kapinėse, šalia ir buvo štabo sodyba, partizanų giminės pastatė kuklų kenotafą su įrašytomis pavardėmis. Ant simbolinio kapelio uždegdavo žvakutes. 2019 metais raštu kreipiausi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą prašydamas, kad būtų atliktas partizanų žūties aplinkybių tyrimas ir skirtas valstybinis atminimo ženklas įregistruojant objektą į kultūros ir istorijos vertybių sąrašą. Ir štai, nors karantinas dėl Covid-19 užtęsė darbus pusmečiui, bet granitinis atminimo valstybinis ženklas Vyčio Kryžiaus siluetais, skirtas žuvusiems įžymiems Dainavos apygardos partizanų vadams Jaunionių kaime, jau stovi. Didžiavyriai yra nusipelnę ne tik šio kuklaus granitinio ženklo. Jie turi būti įvertinti aukščiausiu valstybiniu lygiu, po mirties visi turi būti apdovanoti Vyčio Kryžiais ir suteikti atitinkami kariniai laipsniai, tai buvo vieni iš aukščiausių pietų Lietuvos partizanų koviniai vadai. Mes nenurimsime, kol taip nebus padaryta, lieka dar daug darbų ateičiai. Džiugu tai, kad Stakliškių, Jiezno, Butrimonių seniūnijos kuruoja ir globoja šią idėją.

%d bloggers like this: