Dainavos žodis

Alytaus informacinis portalas

Kultūra

Lietuviško žodžio švyturiai

Ar kas uždegs vaškinę žvakę,
Kai smėlio kauburį supils
Už sunkų kelią, baugią naktį,
Ar mus kas knygnešius atmins.

Lemtingi žodžiai sudėti į šias eilutes, visais laikais nebuvo deramai įvertinta tai, kas padaryta dėl tautos, dėl visuomenės ir jų namų gerovės. Žinoma, priežasčių tam būta įvairiausių – nedraugiškų valstybių sukelti viską naikinantys grobikiški karai, o po to dar sekusios, kaip ir pastarojo meto, labai pavojingų virusų pandemijos, marinusios ir seną, ir mažą, bet tai jau praeityje. Beliko tik svarbiausia – užmarštis.
Mes neturime teisės užmiršti savo praeities, kurdami ateitį turime mokyti savo vaikus būti dorais valstybės piliečiais, patriotais, visų pirmiausia išmokiname tarti žodžius savo gimtąja kalba, gyventi pagal tautinius papročius, gerbti tikėjimą ir nepamiršti tautos istorijos.
Be galo sunkų kelią praėjo lietuvių kalbos vystymas ir rašto kūrimas. Lietuvos valdovai ir didikai tenkinosi slavų cerkvių raštininkų paslaugomis, o po unijos su Lenkija buvo naudojamas lotyniškas arba lenkiškas raštas. 1535 metais Abraomas Kulvietis Vilniuje įsteigė pirmąją aukštąją Lietuvišką mokyklą, tačiau ji gyvavo tik septynerius metus. Prolenkiško vyskupo Povilo Olšanskio pastangomis buvo uždaryta, A. Kulvietis pasitraukė į Prūsiją. Čia paskutinis kryžiuočių ordino magistras, Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis Karaliaučiaus universitete įsteigė lietuvišką fakultetą, nes to reikėjo Prūsijoje gyvenančių lietuvių švietimui. A. Kulvietis tapo profesoriumi. 1569 m. sausio 8 d. buvo atspausdinta pirmoji knyga lietuviškai – Martyno Mažvydo „Katekizmas“. Čia lietuvių kalbos ir raštijos vystymas įgavo pagreitį, buvo išleistas Jono Bretkūno lietuviškas pamokslų rinkinys „Postilė“, Kostantino Sirvydo pirmasis žodynas, Danieliaus Kleino lietuvių kalbos gramatika. Knygnešystė iš Prūsijos į Lietuvą prasidėjo daug anksčiau nei buvo carinės valdžios uždrausta lietuviška spauda 1864 metais. Reikia manyti, kad neapsieita be šovinistinių lenkų šlėktų ir dalies kunigų pritarimo, kurių nemaža dalis niekino lietuvių kalbą teigdami, kad tai pagoniška kalba ir Dievas jos nesupranta. Taip tęsėsi ne tik iki spaudos atgavimo 1904 metų, bet dar ir žymiai vėlesnių laikų.
Pirmieji knygnešiai veikė laisviau, nebuvo to draudžiamo įstatymo, su mažesne rizika pramynė jiems vieniems žinomus kelius, bet 1864 m. įsigaliojus draudimo baudžiamajam įstatymui, tapo labai pavojinga – grėsė kalėjimai ir tremtis į Sibirą. Tačiau nepabūgo lietuviai caro žandarų, su dar didesniu atkaklumu tęsė savo darbą, kad ir labai pavojingą.
Ypač lietuviškos spaudos poreikis išaugo, kai šviesusis žemaičių vyskupas Motiejus Valančius skatino lietuviškos spaudos platinimą ir lietuvius kunigus ragino taip daryti, dėl to pats turėjo nemalonumų su carine valdžia. Šimtai knygnešių nuo Klaipėdos, Tilžės, Marijampolės, Seinų iki Biržų, Zarasų, Vilniaus, Valkininkų pasklido po Lietuvos miestelius ir bažnytkaimius su lietuviška spauda, maldaknygėmis, elementoriais. Visur jie buvo laukiami, nes „drukavotos“ lietuviškos knygelės buvo paties vyskupo pašventintos.
Į šią veiklą įsijungė ir mano protėviai iš Kalvių parapijos, Kaišiadorių vyskupijos. Pasiturintis ūkininkas Simonas Praškevičius, gimęs apie 1785 m., buvo raštingas, mokė kaimo vaikus skaityti ir rašyti. Sūnų Jurgį Praškevičių, gimusį 1819 m., taip pat lavino, mokė rašto, šis netgi keitė tėvą mokydamas kaimo vaikus, vadinosi daraktoriumi. Sulaukęs pilnametystės aktyviai įsijungė į knygnešystės veiklą, lietuviškos spaudos parsigabendavo iš Tilžės. Dauguma Kalvių ir Semeliškių parapijos daraktorių mokė vaikus iš jo parneštų elementorių. Būsimą knygnešį V. Balasevičių nusivežė į Tilžę ir pamokė, kokiais takais per sieną gabenti lietuvišką spaudą.
Jurgis Praškevičius 1854 m. vedė Kotryną Januškauskaitę, Stakliškių sen. Pakrovų k. įsigijo valaką žemės, sukūrė gražią sodybą, užaugino tris sūnus ir šešias dukteris, visus išmokė lietuviško rašto, o sūnus leido dar mokytis Jiezno valdinėje mokykloje. Knygnešio veiklos nenutraukė ir čia, mokė ir sūnus tai daryti. Mirė prosenelis Jurgis 1901 m. sulaukęs 82 m., palaidotas Stakliškių kapinėse.
Sūnus Aleksandras, gimęs 1866 m. Pakrovų k., ėjo tėvo takais, gabeno spaudą su knygnešiu iš Pakrovų k. Kajetonu Braziukaičiu ir platino Jiezno, Stakliškių, Butrimonių, Onuškio, Valkininkų ir kt. apylinkėse, nugabendavo ir į Vilnių. Palaikė ryšį su „Sietyno“ draugija, aprūpindavo spauda dažnai Pakrovuose atsilankydavusius būsimą rašytoją Liudą Girą ir būsimą Lietuvos užsienio reikalų ministrą Juozą Purickį. Aleksandras vedė K. Braziukaičio seserį Domicelę, ji aktyviai padėjo gabenti spaudą, važiuodavo net į Tilžę, palaikė tvarką ūkyje, toliau veikė slapta lietuviška mokyklėlė, iki kol buvo leista legali, užaugino keturis sūnus ir dukterį.
Dramatiškai klostėsi šios šeimos likimas: vyriausias sūnus Aleksandras emigravo į Ameriką, Pranas (g. 1898 m.) – Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoris, kovojo su lenkais, vėliau dirbo valstybės įstaigose ir sukūrė savo šeimai sodybą, jauniausias sūnus Kajetonas mokėsi universitete. Prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Aleksandras Praškevičius-Proškus mirė 1942 m. vasario 14 dieną, palaidotas Stakliškių kapinėse. Tą dieną gimiau aš – pakeičiau šiame pasaulyje senelį…
Vyko karas, pakaitomis siautėjo tai raudonasis bolševizmas, tai rudasis fašizmas, kol vėl ilgam sugrįžo stalininis barbarizmas. Abi pusės vykdė iki šiol pasaulyje nematytą, protu nesuvokiamą genocidą ir terorą. Prasidėjo pokario laikų partizaninės kovos, degė sodybos, ešelonais į gulagus išvežta šimtai tūkstančių tremtinių. Jau pirmuoju 1945 m. ešelonu į Komijos lagerius buvo išvežta senelė – 78-erių metų Domicelė Praškevičienė, viena, be savų, ten ir mirė iš bado. Sodyba Pakrovų k. buvo sunaikinta, tik didžiuliai klevai byloja, kad čia kažkada gyventa. Sūnaus Prano sodybą Gerulių k. NKVD sudegino dar 1944 m. gruodžio mėnesį – įtarta, kad ten partizanai prisilaikė. Du sūnūs, Pranas ir Kajetonas, 1946–1947 metais pagal karinio tribunolo nutarimus buvo represuoti Vilniaus kalėjime.
Toks fatališkas knygnešių dinastijos likimas, net medinius kryžius, tuo metu statytus ant kapų, seniausiai laikas sunaikino, kapų smėlio kauburėlius vėjai sulygino, nebuvo likę net žymės. Atstačius Lietuvos nepriklausomybę, atkūrėme ir kapus knygnešiams. Šie trys kapai Stakliškių kapinėse turi būti įtraukti į kultūros ir istorijos paveldo registrą, tai garbinga ir unikali Lietuvos istorijos dalis, kai vyko kovos už lietuvišką žodį. Tebūna lengva jiems Lietuvos žemelė.

Dramatiškai klostėsi šios šeimos likimas: vyriausias sūnus Aleksandras emigravo į Ameriką, Pranas (g. 1898 m.) – Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoris, kovojo su lenkais, vėliau dirbo valstybės įstaigose ir sukūrė savo šeimai sodybą, jauniausias sūnus Kajetonas mokėsi universitete. Prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Aleksandras Praškevičius-Proškus mirė 1942 m. vasario 14 dieną, palaidotas Stakliškių kapinėse. Tą dieną gimiau aš – pakeičiau šiame pasaulyje senelį…
Vyko karas, pakaitomis siautėjo tai raudonasis bolševizmas, tai rudasis fašizmas, kol vėl ilgam sugrįžo stalininis barbarizmas. Abi pusės vykdė iki šiol pasaulyje nematytą, protu nesuvokiamą genocidą ir terorą. Prasidėjo pokario laikų partizaninės kovos, degė sodybos, ešelonais į gulagus išvežta šimtai tūkstančių tremtinių. Jau pirmuoju 1945 m. ešelonu į Komijos lagerius buvo išvežta senelė – 78-erių metų Domicelė Praškevičienė, viena, be savų, ten ir mirė iš bado. Sodyba Pakrovų k. buvo sunaikinta, tik didžiuliai klevai byloja, kad čia kažkada gyventa. Sūnaus Prano sodybą Gerulių k. NKVD sudegino dar 1944 m. gruodžio mėnesį – įtarta, kad ten partizanai prisilaikė. Du sūnūs, Pranas ir Kajetonas, 1946–1947 metais pagal karinio tribunolo nutarimus buvo represuoti Vilniaus kalėjime.
Toks fatališkas knygnešių dinastijos likimas, net medinius kryžius, tuo metu statytus ant kapų, seniausiai laikas sunaikino, kapų smėlio kauburėlius vėjai sulygino, nebuvo likę net žymės. Atstačius Lietuvos nepriklausomybę, atkūrėme ir kapus knygnešiams. Šie trys kapai Stakliškių kapinėse turi būti įtraukti į kultūros ir istorijos paveldo registrą, tai garbinga ir unikali Lietuvos istorijos dalis, kai vyko kovos už lietuvišką žodį. Tebūna lengva jiems Lietuvos žemelė.

Julius Proškus,
knygnešių ainis
Kauno Vytauto Didžiojo 2-osios šaulių rinktinės šaulys

%d bloggers like this: