Jaunos šeimos gyvenimo „vaibas“ sode

Živilė ir Arūnas Gražulevičiai
Živilė ir Arūnas Gražulevičiai savo sode.

Dineta Babarskienė
Labai simboliška, kad Žolinių dieną svečiuojuosi Živilės ir Arūno Gražulevičių sode, visai čia pat, kone Lazdijų mieste. „Dvi minutės kelio nuo „Norfos“, – tarsteli Živilė.
Ir štai jau vaikštome po sodą, apžiūrime senuosius sodo medžius ir jau naują, jauną, jų pačių rankomis sodintą sodą ir gėles, kurias taip myli Živilė, ne mažiau darbo įdeda šiam neišpasakytam grožiui kurti ir Arūnas. Skiname pačią gražiausią gėlių puokštę: joje ir itin retos veislės.

Kažkada tarstelta frazė „čia mano svajonių sodas“ tapo realybe

Sodą jų šeima įsigijo prieš trejus metus sodų bendrijoje „Krantai“. „Kad būtų, ką veikt“, – sako Živilė. Tiesa, buvo ir toks lyg mistiškas nutikimas. „Buvo toks nutikimas. Važiuodama pro šį sodą, aš mostelėjau ranka sakydama, kad tai mano svajonių sodas, mat ši vieta man labai priminė džiungles gerąja prasme. Man tai buvo labai gražu. Kai sodo šeimininkai, buvę mūsų kaimynai, iškeliavo anapilin, šią vietą pardavė dukra. Šeimininkas rūpinosi sodu, bet jis geriau pariš kokią šaką, tik jos nepjaus“, – pasakoja Živilė.
Dabar šio sodo šeimininkai jiedu. „Kai pirkome sodą, buvo pirma karantino banga. Penkias savaites čia tvarkėmės“, – sako Arūnas. Tiesa, jų sodą sudaro du sklypai. „Antraip viskas netilptų“, – juokauja jiedu. Mat čia ir gėlės, ir daržas. „Šiemet palaikydama Ukrainą pasėjau saulėgrąžų. Sėklų gauti šiemet buvo problemiška. O dabar štai pats žydėjimas“, – pasidžiaugia šeimininkė.

Gėlininkė pamačiusi įstabius jurginų žiedus net nutirpsta, taip ją žavi šios „močiučių gėlės“

Pasakojimą, kad Živilės prosenelė auginusi savo darželyje jurginus, kurių dydis sulig „skarvada“, sužinojo iš mamos. Tačiau ji jau buvo „užsikabliavusi“ už šių nepelnytai primirštų, dabar renesansą išgyvenančių, dar kitaip „močiučių gėlėmis“ vadinamų jurginų. „Buvau jau ir pasisodinusi. Paskui tik sužinojau, kad ir prosenelė juos augino. Mano jurginai pirkti, mainyti ir tik vienas vienintelis yra, kurį man dovanojo. Renku juos iš gėlininkų visoje Lietuvoje, taip pat iš Olandijos“, – kalba Živilė. Be gėlių sodo jau neįsivaizduoja, pasisodinti gėlių tik „dėl vaizdo“ jai netinka. Planuose – jurginų alėjos plėtra. „Ateityje svajoju, jog jurginų grožis džiugintų ne tik mane ir mano šeimą, bet ir kitus. Svajoju apie jurginų alėjas, kuriose vyktų edukacijos, žmonės grožėtųsi ir ši svajonė taptų dar vienu traukos objektu Lazdijų rajone“, – prasitaria jurginų mylėtoja. Neslepia, kad ji pati pakliuvusi pas kitus šių įstabių gėlių augintojus net nutirpsta, taip ją žavi jurginų spalvos, skirtingi žiedai, jų dydis ir įvairovė. Besikalbant Živilė vis nuskina kokį jau nužydėjusį ar apvytusį žiedą ir meta žemėn. Pasirodo, yra sakoma, kad žemė išaugino šiuos žiedus, turi ir jai dalį atiduoti.

330 krūmų ir tai toli gražu ne pabaiga: jurginų alėja plėsis

Kiek veislių jurginų šiandien Gražulevičių sode, pasakyti tiksliai negali nė jie patys, žada viską tiksliai sužiūrėti, surašyti, mat ji viską registruoja, turi katalogus, tik šiemet nori viską atidžiai peržiūrėti, kas išliko, ką turi, o ko jau jos kolekcijoje, kaip bebūtų gaila, vis tik nebeliko. Tad nusprendė, kad šiemet žymės, skaičiuos, susidėlios visas veisles pagal katalogą. „Tiksliai žinome, kad krūmų pasodinta 330“, – sako jiedu. Arūnas tą žino taip pat, mat vyriškų rankų, auginant jurginus, labai reikia. „Iškasti, sunešioti į rūsį. O dar pirmais metais mes juos susodinome į velėną, į pievą, tai kai reikėjo išsikasti, teko ganėtinai pavargti. Dabar jau sodiname vagose. Arūnas labai prisideda prie šito grožio. Mano mama, Arūno tėvai – didžiausi mūsų pagalbininkai sode“, – prisipažįsta Živilė. Tai gal jau gana tų jurginų? „Ne“, – šypsodamasi sako Živilė. Anksčiau, kur dabar ištisos eilės jurginų, dar ir bulvių buvo sodinta. „Dabar jau bulvių nėra ir nereikia“, – sako šeimininkė. Tik nemanykite, kad ji tik gėlėmis rūpinasi: didžiulis šiltnamis pilnas pomidorų, o ir daržovių prisodinta tiek, kad tikrai vargu, ar suvalgys, jų trijų asmenų šeima.

Žiemą „žaidžia“: -30 užkloja, -15 nukloja

Auginant jurginus, didžiausias galvos skausmas kiekvienam gėlininkui – geras rūsys. Juk jurginus svarbu išlaikyti per žiemą, išsaugoti jų gumbus, kad pavasarį būtų gyvybingi. „Čia toks „žaidimas“: -30 užkloji, -15 nukloji“, – sako šeimininkai. Živilė pastebėjusi, kad visai gali būti, jog skirtingos veislės reikalauja tam tikrų specialių laikymo sąlygų, o iš Olandijos gumbai, tikėtina, „riboto“ gyvavimo.
Su jurginais darbo daugiau nei pakankamai, ypač pavasarį, rudenį, tačiau, kaip sako Živilė, tai užsiėmimas, kuris „veža“. „Nešame į šiltnamį. Aš su mama peržiūriu kiekvieną gumbą: ar jis išsilaikė, ar gyvybingas“, – apie itin svarbų pavasarinį darbą kalba Živilė.

Gražulevičių sode – kapavietė?

Tiesa, ši kapavietė… jurginų. Živilė pasakoja, kad kai ruošia jurginus sodinimui, lieka visokių atliekų ir jurginų gumbų, atrodytų, negyvybingų – viską ji tiesiog išmesdavo. „Man patarė laidoti, nemesti. Parinkus vietą, viską pilti ir apkasti žemėn“, – sako ji. Pasirodo, tokioje jurginų kapavietėje ima ir sužydi jurginai. Živilė rodo ten išaugusius augalus sodriais lapais. „Dar žydės. Pasirodo, tu jiems suteiki šansą ir jie tau atsidėkoja“, – sako Živilė.

Įvairiaspalvė jurginų jūra banguoja iki pirmų šalnų

Jurginų mylėtoja neslepia, kad ji vis „testuoja“, kaip auga, ką daryti, kad gražūs žiedai būtų, ar išvis pasiteisins jų auginimas. „Jei būtų nepasiteisinę, gal būčiau spjovusi ir tegu jį velnias“, – prisipažįsta ji. Tačiau įvairiaspalvė jurginų upė vingiuoja visu savo gražumu, žydi visu smarkumu, nors pati šeimininkė lygindama jų žydėjimą su ankstesniais metais sako, kad šiųmečiai jurginai prastesni ir tam įtakos turėjo gamtinės sąlygos, ypač pakenkė vėtros. „O ir kirminai šiemet pasidarbavo“, – sako moteris. Įsitikino, kad jurginus dar būtinai reikia tręšti.
Dabar pats žydėjimas, tik, kaip ir viskas gyvenime, tai laikina. „Visas šis grožis iki pirmųjų šalnų“, – sako Živilė.

Ar susidraugausime?

Šeimos sode pats kardelių žydėjimas. Kai kurios veislės itin retos. „Norėjau pasižiūrėti, ar mes susidraugausime“ – sako Živilė. O ir pažintis su gėlių kolekcininku Leonu Adomavičiumi ir jai pirmai pasiūlytas katalogas su įvairių veislių kardeliais pasitarnavo, kad šiandien jau ir Živilė gali pasigirti gausia 50 kardelių veislių kolekcija. Sužydėjo praktiškai vienu kartu: kardelių karolius, kaip sako Živilė, susodino gegužės 3 dieną. Kardeliai sakosi tam, kad save patenkintų. Žiūri ir negali atsigėrėti: jų daug, spalvų įvairovė pavergia. „Stovime prie 300 eurų“, – prasitaria Živilė. Prisipažįsta, jog vienais metais ji ne itin gerai su kardeliais pasielgusi: nukasė, išdžiovino, sutvarkė, sudėjo į dėžutes ir prisiminė, kad sudėjusi juos ne rūsyje, o sodo namelyje palikusi: „Kai atsiminiau, jau šaltis buvo spustelėjęs…“
Živilė bijo užsikrėsti ir bijūnų liga: jų sode vis daugėja. „Vienas jų – baltas. Iš 98 metų senolės, jau iškeliavusios dangun, Arūno senelio sesers, sodybos. Kitus paveldėjome iš buvusių sodo šeimininkų“, – kalba ir rodo pašnekovė.
Daug kas stebisi, kad Gražulevičių sode auga viskas, kur prisiliečia jų rankos, patys šeimininkai linkę manyti, kad tai tik todėl, kad jie be galo myli medžius, gėles, visą supančią gamtą. Stebisi pažįstami, kad jų sode net medžiai veda vaisius anksčiau nei įprasta. Ir nors prisipažįsta, kad kitą kartą daugiau pinigėlių investuoja į augalus savam sode, o galėtų pakeliauti, tačiau vienas į kitą žiūrėdami klausia: ar tau čia gerai, ir tuoj ima maksėti galvomis – tai jų. „Tai kūryba, tai visas gyvenimo „vaibas“, – sako Živilė. Turi svajonių ir žiemai: „O kodėl nepakvietus čia vaikų į įkurtą Kalėdų senelio rezidenciją?“

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

traffix.lt

Taip pat skaitykite:

%d bloggers like this: