Kunigas Stanislovas Stankevičius gyvena globos namuose Aukštadvaryje

Kunigas Stanislovas Stankevičius.

Rugsėjo 1-oji ilgamečiam Alovės ir Ryliškių parapijų klebonui 88-erių metų Stanislovui Stankevičiui buvo išvykimo iš parapijos diena. Dėl sveikatos ir globos poreikio jis išvažiavo gyventi į globos namus – Aukštadvario dominikonų vienuolyną. Prieš pat jo kelionę į naujus namus kartu su Simno ambulatorijos vedėja, gydytoja, tarybos nare Jūrate Overaityte-Jakubavičiene užsukome pas tėveliuką pasikalbėti ir atsisveikinti.
S. Stankevičių sutikome stovintį prie namų, kuriuose gyveno, durų. Susimąstęs: ir linksmai nusiteikęs, ir su liūdesio gaidele balse. Bet spinduliuojantis begalinį nuoširdumą, pagarbą žmogui ir Dievui.

Užklupo liga

S. Stankevičių ištiko insultas. Iki birželio 30 d. jis gulėjo Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninėje, o grįžęs į Alovę, kunigo pareigas perdavė Daugų parapijos klebonui Vidui Jelinskui.
S. Stankevičių globojo ir juo rūpinosi vargonininkas Henrikas Janukaitis su žmona Danute, gyvenantys Alytuje. Kasdien jį lankė, gamino valgyti, tvarkė namus. Ir toliau jie būtų pasirūpinę S. Stankevičiumi, bet jo sprendimas buvo kitoks. „Aš nenoriu niekam būti bėda ir našta. Ir man bus, ir kitiems negerai, jeigu nuolat reikės kažkam manimi rūpintis“, – kalbėjo klebonėlis. „Viskam ateina laikas. Matyt, taip reikia“, – tęsė jis. Pasak Stanislovo, jis dėkingas Dievui, kad globos prireikė tokiame garbiame amžiuje. „Jeigu tai būtų nutikę 60-ies metų, būčiau didelis ligonis“, – optimistiškai kalbėjo kunigėlis. Bet čia pat nuotaika pasikeitė, nes, pasak Stanislovo, globos namai ne ligoninė, iš kurios grįžtama namo. „Atrodo, lyg gyvo laidotuvės“, – atsidūsta S. Stankevičius. Bet iš parapijos išvyksta mylinčia širdimi. Jis ir jį be galo mylėjo Alovės ir Ryliškių krašto žmonės. Jų labiausiai ir trūks garbaus amžiaus sulaukusiam kunigėliui. „Aš pripratau Alovėje, jaučiau, kad žmonės myli bažnyčią. Nesutikau nei vieno blogo žmogaus. Buvo paklydusių, nesuprantančių vertybių žmonių, bet blogo – nei vieno“, – kalbėjo kunigėlis. Jis džiaugėsi parapijiečiais, kurie savanoriškai dalyvavo talkose, o bažnyčios reikaluose padėdavo  ir tie, kurie nebuvo uolūs katalikai.
S. Stankevičius turtų neužgyveno. Tokia buvo jo misija – padėti kitiems ir dalintis tuo, ką turi. Giminių tėvelis jau neturi, visi numirę, tad svetimi žmonės jam tapo draugais ir pagalbininkais.

Brangios dovanos

Kunigėlio atmintis šviesi. Prieš išvykdamas, jis mums su Jūrate papasakojo apie savo kunigystės pradžią, įšventinimą. Atvertė saugotą nuotraukų albumą, kuriame Tarpdiecezinės kunigų seminarijos 1963 m. laida ir jo, S. Stankevičiaus, nuotrauka. Kunigėlis ištraukė kruopščiai suvyniotą vaškinę žvakę, kurią rankose laikė, kuomet davė įžadus prieš Dievą. 2023 metų balandį bus 60 metų, kaip įšventintas į kunigus. S. Stankevičius prisiminė ir pirmąsias šv. Mišias, aukotas 1963 m. birželio 2 d. Rokiškio parapijoje, ir adoruotojų dovaną – A4 formato pieštą atviruką su linkėjimu. Šias brangias dovanas S. Stankevičius padovanojo man – saugoti ir perduoti ateities kartoms. Mano namų archyve ir kitos kunigėlio dovanos: įvairių organizacijų padėkos, vaizdo medžiaga. „Nieko man jau nebereikia, bet ir išmesti negaliu“, – sako kunigėlis. Džiaugiuosi, kad S. Stankevičius manimi pasitikėjo ir šį vertingą lobį perdavė saugoti man.
Jau savaitė kaip Stanislovas gyvena globos namuose. Skambinau pasiteirauti, kaip jis laikosi. Balsas buvo ramus, linksmas. Jis viskuo patenkintas, išeina į lauką, turi savo kambarį ir kryželį, greičiausiai vienintelį daiktą, kurį pasiėmė iš Alovės.

Danielius Jakubavičius

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

traffix.lt

Taip pat skaitykite:

%d bloggers like this: