„Atminties“ muziejus, įprasminantis kelių kartų palikimą

Dzūkų žiniose“ pernai rašėme apie alytiškę rašytoją Elvyrą Biliūtę-Aleknavičienę, 18 knygų ir per 130 mokslo populiarinimo straipsnių autorę, ir jos naujausias knygas „Erškėčių kelias“ ir „Atminties sodai“, kuriose aprašomi ir artimi Lazdijų kraštui žmonės. Publikacija sulaukė gražių skaitytojų atsiliepimų ir dėmesio. Autorė buvo kviečiama į susitikimus su skaitytojais, vienas iš tokių įvyko Laisvės kovų muziejuje, Lazdijuose.

Tačiau atsiskleidė dar vienas E. Biliūtės-Aleknavičienės, kaip kolekcininkės ir muziejininkės, pomėgis ir talentas.

Baigusi aktyvią darbinę veiklą švietimo baruose, rašytoja sugrįžo į netoli Alytaus, Tolkūnuose, esančią tėviškę. Ir ne tik ją globoja ir puoselėja, bet įkūrė „Atminties“ muziejų, įprasminantį tėvų, senelių ir prosenelių atminimą. „Visa, kas manyje yra gero, gavau iš mamos. „Atminties“ muziejaus idėja irgi mamos. Ji visą gyvenimą kaupė savo brangių žmonių asmeninius daiktus. Džiaugiuosi, kad muziejų pradėjome kurti kartu, kai artėjo mamos 90-mečio jubiliejus“, – teigia Elvyra.

Vienoje kluono šalinėje tvarkingai pagal paskirtį sugrupuota per 170 eksponatų. Šie daiktai pagaminti ne parodai, ne pasigrožėjimui. Jie atliko didžiąją savo paskirtį – žmonių rankų dėka jie juos maitino, rengė, puošė buitį…Tai žemės dirbimo įrankiai, namų apyvokos ir tėvo skausmingą lagerį bei tremtį primenantys daiktai. Indai, rankdarbiai, atrodo, dar menantys mamos rankų šilumą… Jie visi turi savo numerius, surašytus iš inventorinės knygos, kurioje visų daiktų pavadinimai tokie, kokiais juos vadino tada gyvenę žmonės – divonai, akėcios, niekocios, liktarnos… Visi jie turi savo istorijas.

Neretai populiarioje TV laidoje „Kas ir kodėl?“ laidos dalyvių klausiama, ką reiškia panašūs pavadinimai, kokia parodytuose paveikslėliuose daiktų paskirtis. Deja, net ir suaugę žmonės retai atsako į tokius klausimus. Matyt, kad ir šios laidos rengėjai turi tikslą išsaugoti ir jaunesnių žmonių atmintį, vertinti tautinį paveldą.

Didelę dalį muziejuje užima audimo staklės, kurias Elvyros mamai pagamino ir vestuvių proga padovanojo jos senelis Vincas Kalviškis. Netoli staklių išdėliotas simbolinis lino kelias: nuo linų pėdelio iki suverptų siūlų. Matome mintuvus, ratelį ir kitus reikmenis pluoštams šukuoti, siūlams vynioti ir kt. Čia supranti, kad tokie prisiminimai skatino ir Bernardą Brazdžionį sukurti posmus, dainuojamus Veronikos Pavilionienės: „O atsimenu namelį aš gimtinėj savo, kai motulė prie ratelio supdama niūniavo…“ Dainininkė ne kartą kalbėjo: „Šiais laikais, kaip niekad, reikia jauniems žmonėms priminti, kad reikia gerbti ir vertinti žemę, kurioje užaugome, ir mūsų kultūrą, kurios dalis esame.“

Muziejuje daug žemės ūkio padargų, indų pienui ir kitiems produktams laikyti, įrankių, kurių pavadinimus ir paskirtį sužinome tik padedant muziejaus įkūrėjai. Išsaugota Elvyros prosenelio Vinco Kalviškio lazda, rankų gamybos su medpadžiais vaikiškos klumpaitės, kurias kažkada avėjo šių namų vaikai, sovietmečiu atsiradusių plastmasinių ir kitų tada naudotų indų pavyzdžiai.

Atnaujintoje lauko virtuvėje saugomas didžiausias turtas: senos knygos (65 egz.), seniausia – Motiejaus Valančiaus „Mėnuo švenčiausios Marijos Panos“, išleista 1862 m., laikraščiai ir žurnalai (78 egz.), seniausias – 1909 m. Seinuose išleistas „Šaltinis“, kalendoriai (116 egz.), seniausias – 1915 m., pašto ženklų ir nuo sovietinių iki šių laikų vokų dizaino fragmentai.

Atgimimo laikraščiai kolekcionuojami nuo 1988 m. Ypač branginami iki dabar išsaugoti ir laiko išbandymus išlaikę partizanų leidiniai.

Neseniai lankytojams duris atvėręs „Atminties“ muziejus jau susilaukė dėmesio. Jį aplankė ir kolegos iš Švietimo skyriaus, kurie mato jo edukacinę ir šeimos kartų įprasminimo reikšmę mokyklose, ir buvę E. Biliūtės-Aleknavičienės auklėtiniai, mokyklą baigę prieš daugybę metų. Jų gražūs prisiminimai palikti atsiliepimų knygoje.

Pasigėrėjimą kelia ir tikrojo lietuviškumo pavyzdys – rašytojos tėviškė, kurią kūrė ir puoselėjo jos proseneliai, seneliai, o ypač mama Jadvyga Kalviškytė-Biliuvienė, visą savo gyvenimą ištikimai kursčiusi šių namų židinį. Sodyboje, kurią saugo šimtamečiai uosiai, viskas turi savo vietą. Čia gražiai sutaria ir seni medžiai, vaiskrūmiai, senos, dar vaisius vedančios obelys, ir jaunos, jau naujų rūšių, reti augalai – kaip botanikos sode. Vietą čia randa ir išpuoselėtas daržas, vynuogių kekės aplink tvorą ir rudens spalvomis jau besipuošiančios gėlynų mozaikos.

Vos įžengus pro sodo vartelius, pasitinka bičių dūzgesys. Dar besimokydama vidurinėje mokykloje, Elvyra susidomėjo bitėmis, jas pamilo ir pradėjo bitininkauti, tuo labai nudžiugindama savo mamą. Bitininkauja jau keletą dešimtmečių. Ji ne tik kopia medų, bet ir jas maitina, renka bičių duonelę, lydo vašką. Natūralios pievos ir joms specialiai pasėtų žydinčių augalų ploteliai – tikras rojus bitėms. Jos atsidėkoja tikrai ekologišku medumi.

Sodo pakrašty tikra ramybe dvelkia tvenkinys su rudens šalnų dar nepaliestomis vandens lelijomis, žuvelių šokiu, kai stovi ant tiltelio ir žiūri į jas, maitinamas trupiniais.

Sulaukusi svečių, Elvyra išgirsta nusistebėjimą, kaip ji viską suspėja. Pasirodo, amžius ne riba, kad reikėtų sustoti. Vieni dejuoja, sėdėdami ant sofos, kad neturi ką veikti, o kiti savo buvimą įprasmina darbais.

Rašytojos tėviškė su joje esančiu „Atminties“ muziejumi yra visai prie plento Lazdijai–Alytus, 12-ame kilometre nuo Seirijų (Paplentės g. 47, Tolkūnai, Miroslavo seniūnija). Lazdijų krašto žmonės, vykdami į Alytų, gali paįvairinti savo kelionę ir apžiūrėti muziejų.

Lina Sviderskienė

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

traffix.lt

Taip pat skaitykite:

%d bloggers like this: