Gyvenimas su COVID-19: saugi aplinka ligoninėse

Pasauliui daugiau ar mažiau įgijus kolektyvinį imunitetą, o pačiam COVID-19 virusui mutavus į silpnesnį ir labiau panašesnį į gripą, gydymo įstaigose vis dar lieka besilankančių ligonių, neapsaugotų nuo užsikrėtimo koronavirusine infekcija. Todėl įstaigos ėmėsi priemonių, kad pažeidžiamiausioms pacientų grupėms sukurtų saugią aplinką.

Parengė rekomendacijas

Vienas didžiausių iššūkių, su kuriais susidūrė mūsų valstybė – tai infekcijų kontrolės problemos. „Per COVID-19 pandemiją kilo daug su saugumu susijusių iššūkių, kurių sprendimui skiriame daug laiko, jėgų ir resursų, nes pacientų saugumas – vienas svarbiausių mūsų įstaigos prioritetų. Todėl įstaigoje suburta kompetentingų specialistų darbo grupė parengė tvarką dėl darbuotojų ir pacientų testavimo strategijos, apsaugos priemonių naudojimo, kad ligoninėje būtų pradėta taikyti daugiau saugumo priemonių nei reikalaujama valstybės mastu“, – dar pačiame pandemijos įkarštyje kalbėjo sveikatos apsaugos viceministrė, tuomet ėjusi Santaros klinikų direktorės valdymui pareigas Aušra Bilotienė Motiejūnienė.

Be to, klinikose juk gydomi ir pacientai, kuriems vakcinacija padėti negali, nes jie turi ypač silpną imunitetą – tarkim, pacientai po transplantacijų ar sergantys kraujo vėžio ligomis. Jiems būtina sukurti visiškai saugią, aukščiausius standartus atitinkančią aplinką.

Aukščiausios kvalifikacijos ir kompetencijos specialistai, išanalizavę paplitusias darbo, saugos, infekcijų kontrolės praktikas, procesų valdymo būdus ir kitus aktualius aspektus bei galiojančių teisės aktų reikalavimus parengė rekomendacijų ir sprendimų rinkinį, padedantį iki minimumo sumažinti COVID-19 keliamas rizikas.

Žymi spalvomis ir atskiria

Svarbiausia COVID-19 rizikų mažinimo proceso valdymo dalis – spalviniai žymėjimai. Visos gydymo įstaigos patalpos turi būti sužymėtos spalvomis. Kiekviena spalva turi savo prasmę: žalia spalva reiškia, kad joje nėra COVID-19 ir yra santykinai saugu. Geltona spalva reiškia, kad, ar joje yra COVID-19 ir nėra saugu. Raudona spalva reiškia, kad žinoma, jog joje yra COVID-19 ir yra nesaugu. Geltoną, raudoną ir žalią zonas vieną nuo kitos turi skirti šliuzinės zonos dezinfekcijai, persirengimui ir pan.

Visose patalpose, ant įėjimų ar kitur kabinami lapai, personalui ar kitiems asmenims iškart parodantys, kurioje spalvinėje zonoje jie yra. Dauguma atvejų yra naudojamos šios trys spalvos – žalia, geltona ir raudona – bet kartais naudojamos dvi papildomos, susijusios su proceso valdymu, spalvos: mėlyne (žydra) ir pilka (balta).

„Mėlyna (žydra) spalva žymimos tarpinės zonos tarp spalvotų zonų, šliuzai, dezinfekcijos vietos, – teigiama rekomendacijoje, – o pilka (balta) – išorinės, nekontroliuojamos, nevaldomos zonos (išėjimai į pastatų išorę).“

Panašiu principu žymimos ir asmenų, esančių gydymo įstaigoje, būsenos dokumentuose (atitinkamai tikrai neužsikrėtęs COVID-19, nežinia ar užsikrėtęs ir tikrai užsikrėtęs) bei skirtingose zonose naudojama įranga. spalvotais lipdukais. „Spalvoti lipdukai padeda nustatyti, kada įrangai, pergabenamai iš zonos į zoną, reikia dezinfekcijos. Leidžiama tik įranga su lipdukais, atitinkančiais tos zonos spalvą“, – nupasakoja skirstymo spalvomis principą rekomendacija.

Esminis pirmas tokio spalvinio zonavimo tikslas – sumažinti arba išvis panaikinti neužsikrėtusių, užsikrėtusių ir nenustatytų asmenų maišymąsi, kad jie negalėtų užkrėsti vienas kito. Antrinis – sumažinti gydymo paslaugas gaunančių asmenų kontaktą ar sąveiką su personalu ar personalo maišymąsi ir užtikrinti dezinfekciją.

Dezinfekcija

Su hospitalinėmis infekcijomis siejama didžioji dalis neigiamų COVID-19 baigčių, todėl visa infekcijų kontrolė buvo didinama ne tik, kad būtų išvengta COVID-19 perdavimo, bet ir kad būtų sumažintas pačių hospitalinių infekcijų, komplikuojančių ligos eigą ir gydymą, plitimas. „Akivaizdu, kad infekcijų kontrolė turi būti aukštesnio lygmens negu buvo iki tol (iki COVID)“, – teigia vienas iš rekomendacijos sudarytojų, organizacijų procesų valdymo ir gerinimo ekspertas Ričardas Savukynas.

Todėl sveikatos priežiūros įstaigų patalpos (palatos, laukimo zonos, procedūrų kabinetai ir kt.), turėtų būti gerai vėdinamos, kruopščiai valomos neutraliu plovikliu, o paviršiai nukenksminami prieš virusus efektyviu biocidu arba bent jau 0,05 proc. natrio hipochlorito (NaClO) tirpalu ar preparatu etanolio pagrindu (mažiausiai 70 proc.). Dažnai liečiami paviršiai (durų rankenos, kėdės ir porankiai, stalviršiai, šviesos jungikliai, turėklai, vandens čiaupai, lifto mygtukai) valomi kaip įmanoma dažniau (mažiausiai kartą per dieną, o jei įmanoma – tai ir dažniau). Bendros paskirties patalpose paprastai pakanka neutralaus ploviklio paviršių valymui, kruopščiau – viešo naudojimo tualetai, kriauklės.

Tačiau Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Vilniaus departamento Visuomenės sveikatos saugos kontrolės skyriaus vedėja Asta Razmienė teigia, jog dezinfekcija yra tik baigiamasis valymo etapas, tačiau ne pats svarbiausias. Vadinamosios raudonos zonos patalpos, kuriose yra koronavirusu sergančių asmenų, turi būti nuolat valomos. „Būtina žinoti, – pabrėžia ji, – kad virusai, bakterijos „slepiasi“ po dulkėmis, nešvarumais ir, jei mechaninio valymo būdu nepašalinsime nešvarumų, tada dezinfektantai virusų nepasieks ir nesunaikins.“ 

Svarbiausia – prevencija ir valdymas

Laikantis išvardytų saugumo priemonių, išskirstant zonas pagal užkrečiamumą ir laiku dezinfekuojantis, įmanoma išvengti užkrato, ir dažnai šios priemonės užtikrina kone šimtaprocentinį saugumą. Tačiau hospitalinės infekcijos ligoninėse vis dar aptinkamos, ir net COVID-19, jei juo susergama praėjus 48 val. nuo patekimo į gydymo įstaigą, turėtų būti laikomas viena iš jų.

„Tarptautinė infekcijų kontrolės praktika rodo, kad daugiau dėmesio turėtų būti skiriama ne hospitalinių infekcijų dažniui, – teigia Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Infekcijų kontrolės skyriaus vedėja Ieva Šliogerytė, – o sveikatos priežiūros pasirengimui užtikrinti infekcijų prevenciją ir valdymą – tai yra, vertinti, ar įstaiga turi reikalingus žmogiškuosius išteklius, žinias, įrangą, dokumentus, laikosi naujausių rekomendacijų, užtikrinančių pakankamą infekcijų kontrolės lygį. Prie didesnio pacientų saugumo prisideda visa medicinos pažanga, nukreipta į tai, kad pacientas kuo mažiau laiko praleistų ligoninėje. Tam plėtojamos dienos chirurgijos paslaugos, minimaliai invazinės, pacientų sveikatą tausojančios operacijos. Iš savo profesinės – infekcijų valdymo mokslo bei praktikos – pusės tikrai pritarčiau idėjai, kad aktyvus chirurginis gydymas vyktų didesnėse ligoninėse, kurios gali užtikrinti visapusišką pacientų saugą, o mažesnėse įstaigose pagalba pacientams būtų teikiama dienos stacionaro sąlygomis ar ambulatoriškai.“

Mokslo pasiekimai, jos pasakojimu, medicinoje leidžia vis labiau sutrumpinti hospitalizacijos trukmę, vis daugiau paslaugų asmeniui suteikti jam negulint ligoninėje. „Taip ne tik patogiau ir saugiau pacientui, bet ir taupomos valstybės lėšos bei medicinos personalo darbo laikas, – primena ji. – Taip pat svarbu užtikrinti ligoninėje naudojamų priemonių ir aplinkos sterilumą. Tai ir kruopštus medicininių instrumentų plovimas bei dezinfekavimas tam skirta įranga, jų sterilizavimas, taisyklinga patalynės ir patalpų dezinfekcija bei kitos procedūros, kurių plika akimi nepamatysi, tačiau visos jos leidžia minimizuoti infekcijų riziką. Be abejo, nereikėtų pamiršti ir jau šimtmečius veikiančių tradicinių dalykų. Pati paprasčiausia, bet efektyvi priemonė yra rankų higiena, kuria turėtume rūpintis nuolat.“

Rašyti komentarą

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

traffix.lt

Taip pat skaitykite:

%d bloggers like this: