Žuvusio partizano paslaptį įminęs A. Kamarūnas: „Jaučiuosi atlikęs savo pareigą.“

Albinas Kamarūnas
A. Kamarūnas šešis dešimtmečius rūpinosi partizano kapu ir norėjo išsiaiškinti žuvusiojo asmenybę bei partizano žūties aplinkybes.

Prieš dvi savaites Sapiegiškių kaime vyko neeilinė misija, apie kurią žinojo labai nedaug žmonių. Čia visą dieną darbavosi Kultūros vertybių globos tarnybos žmonės, vadovaujami tarnybos direktoriaus, mokslų daktaro, archeologo Lino Kvizikevičiaus. Tądien rezultatas buvo pasiektas – specialistai atkasė partizano kapą ir ekshumavo kovotojo už Lietuvos laisvę palaikus. Nors dar nėra galutinių DNR tyrimų, tačiau beveik neabejojama, jog buvo surasti ir iškelti 1945 metais sovietinių stribų nužudyto Lietuvos partizano Vlado Venckūno-Jovaro palaikai. Prie šio svarbaus atradimo daug prisidėjo žinomas mūsų krašto patriotas, Sapiegiškių kaimo gyventojas Albinas Kamarūnas.

Vertina lazdijiečio nuopelnus

Archeologas, mokslų daktaras L. Kvizikevičius pasakojo, jog jo vadovaujama tarnyba bendradarbiauja su Genocido ir rezistencijos centru ir ieško įvairiose vietose užkastų Lietuvos partizanų.

„Mes šukuojame visą Lietuvą, norime suaktyvinti užkastų partizanų paiešką. Regionų spaudoje vasarą skelbėme informaciją apie ieškomus partizanų palaikus, netrukus atsiliepė lazdijietis Albinas Kamarūnas ir kreipėsi į mus, sakė žinantis partizano palaidojimo vietą“, – pasakojo L. Kvizikevičius. Jis teigė, jog Albinas parodė dvi galimas palaidojimo vietas – partizano ir vokiečių kareivio.

„Albino nuopelnas tas, kad jis išsiaiškino partizano tapatybę, ilgai prižiūrėjo ir saugojo tą vietą. Vladas Venckūnas figūruoja Genocido centro archyvuose kaip partizanas, tačiau jo užkasimo vieta iki šiol nebuvo žinoma. Atvažiavome, suderinome leidimus ir patikrinome vietą, iškėlėme palaikus, juos atidavėme į Genocido tyrimo centrą antropologams, kad padarytų DNR tyrimą. Atrodo, kad šis partizanas buvo Šaulių sąjungos narys, nes turėjo šios organizacijos kokardą. Jei viskas pasitvirtins, palaikus galės pasiimti giminės ir perlaidoti savo giminės kape arba partizano palaikai bus oficialiai laidojami“, – kalbėjo archeologas.

Kauburėlį lankė nuo vaikystės

A. Kamarūnas, inicijavęs istorinės tiesos atstatymą ir identifikavęs žuvusio partizano tapatybę, prisimena vaikystę, kai su mama ir močiute eidavo lankyti netoli namų buvusio jam tuo metu nežinomo žmogaus kapo.

„Pirmas mano susidūrimas su tuo kapu buvo 1960 metais, kai man buvo šešeri. Atsimenu, kai mama ir močiutė mane nusivesdavo prie to kapo, kuris buvo apie 400 metrų nuo mūsų namų. Šalia buvo ilga bala, vandeniu maitinama Veisiejo ežero. Mes pasemdavome iš tos balukės vandens ir nešdavome palieti kapo, jį tvarkydavome. Atsimenu, kai mama stovėdavo prie to kapo, pradėdavo verkti, tai ir man riedėdavo ašaros. Kiek atsimenu, ant kapo buvo iš šakų sukaltas kryžius su Dievo mūka, virš jos buvo arkinis puslankis“, – prisiminė A. Kamarūnas.

Jis sakė, jog ta vieta nuo seno buvo vadinama Partizano kapu.

Albinas pasakojo, jog laisvės dvasia buvo svarbi visai jo šeimai – jo tėvai buvo partizanų ryšininkai, todėl nukentėjo nuo sovietų.

Prisiekė prie R. Kalantos kapo

Dvi klases Albinas baigė Lazdijuose, toliau mokėsi Veisiejuose, paskui įstojo į A. Kvedaro miškų technikumą, kur, anot Albino, formavosi jo, kaip Lietuvos patrioto, asmenybė.

„Aš esu – kalantietis, prisiekęs 1972 metais Lietuvai prie Romo Kalantos kapo. Sau daviau įžadą pratęsti partizanų duotą priesaiką: „Atiduok, ką privalai.“ Nutariau domėtis Lietuvos istorija, saugoti papročius, pilna burna dainavau partizanų dainas, paskui įsijungiau į Sąjūdį. Mano iniciatyva Lazdijuose buvo iškelta trispalvė“, – pasakojo A. Kamarūnas.

Jam teko dirbti įvairius darbus, tarp jų ir vadovaujančius, tačiau jis atsisakydavo stoti į komunistų partiją, todėl buvo stabdoma jo karjera. Jis dirbo miškininkystės ūkio sistemoje, paskui valstybiniame medžioklės ūkyje, o galiausiai įsidarbino Lazdijų mokykloje instruktoriumi ir mokė vaikus bei suaugusiuosius automobilio vairavimo paslapčių.

„Mokykloje dirbau daug metų, net 12 tūkst. žmonių išmokiau vairuoti automobilį, tarp jų buvo ir 11 kunigų“, – pasakojo Albinas.

Gavo svarbios informacijos

Subrendęs kaip pilietis, A. Kamarūnas 1992 metais nutarė, jog būtina įamžinti tėviškėje palaidoto partizano atminimą.

„Sužinojau, kad mano svainio dėdė Vaclovas Subačius 1945 metais atėjo pas mano tėvą ir tėvo brolį ir pasakė, kad reikia užkasti partizaną. Nuvažiavau pas Vaclovą ir paprašau apie tai papasakoti. Jis sako, kad prieš tai turiu priimti priesaiką Dievo akivaizdoje, jog neišduosiu, ką jis man pasakys. Prisiekiau. Tada jis man viską papasakojo, pasakė to partizano vardą, pavardę, slapyvardį, gimimo metus, žuvimo datą ir gimimo vietą. Tada ėmiausi žuvusio partizano giminaičių paieškų“, – prisiminė Albinas.
Jis pripažino, jog tuo metu žmonės dar bijojo atvirai kalbėti partizanų tema, buvo įvairių nuomonių ir pozicijų partizanų klausimu. Albinui žmonės pasiūlė nuvažiuoti pas vieną moterį į kaimą, nes buvo pasakyta, jog ji daug žino apie tą partizaną.

„Nuvažiuoju pas tą moterį, sakau, ar pažįstate Vladą Venckūną, nes renku medžiagą, esu katalikas ir Lietuvos patriotas. Ji sako, jog jai reikia pagalvoti. Pasiėmiau savo lagaminėlį, išsitraukiu popieriaus lapelį, nes norėjau užsirašyti tai, ką ji man pasakys. Tada ji pasakė, jog jai reikia išeiti į kiemą. Galvoju, į tualetą moteriškė keliauja, bet ji ilgai neateina, tada išeinu į kiemą, o ten nieko nėra. Dingo ir dingo. Nuvažiavau pas ją po 3 dienų, kabo spyna, o kaimynai sako, kad ji kažkur išvažiavo. Gaila, bet iki šiol jos daugiau nesutikau“, – pasakojo A. Kamarūnas.

Patikrino įvairias versijas

Ieškant įrodymų, kad partizanas palaidotas būtent Sapiegiškiuose, Albinui teko patikrinti įvairias versijas. Buvo žmonių, kurie jam sakė, kad A. Venckūno palaikai buvo iškasti ir palaidoti Šventežeryje, prie didelių medžių.

„Nuvažiuoju į Šventežerį, tikrai randu antkapį su užrašu Vladas Venckūnas. Atsiklaupiu, uždegu žvakutę. Ateina žmogus ir klausia, ką veikiu, sakau, kad pagerbiu partizaną. Tas žmogus man sako, jog jo čia nėra, jis užkastas miške. Giminės imitavo, kad jį čia palaidojo“, – prisiminė Albinas.

Paprašytas papasakoti, ką jam pavyko sužinoti apie partizano A. Venckūno žūties aplinkybes, A. Kamarūnas teigė, jog partizanas žuvo 1945 metų gegužės 18 dieną.

„Partizanai grįžo po Kalniškės mūšio ir nusprendė apsistoti mano tėviškės kaime. Parsivežė bekoną ir veršį pavalgyti, pasitraukė į apkasus, o A. Venckūną-Jovarą paliko saugoti arklių ir amunicijos. Yra įvairių versijų, kaip rusai sužinojo, kad ten ilsisi partizanai, bet atėjo rusų viršila su penkiais kareiviais, nušovė arklius ir Jovarą. Tiesa, rusų kareiviai buvo sunaikinti, bet Jovaras žuvo. Kiek man žinoma, jis dar buvo ir vežimo pervažiuotas. Prieš palaidojant partizaną, mano artimieji davė nosinaitę jo veidui uždengti“, – pasakojo Albinas.

Vis dėlto A. Kamarūnui pavyko surinkti nemažai medžiagos apie žuvusį partizaną, susitikti su jo giminėmis ir jis 1995 metais prie partizano A. Venckūno kapo surengė jo žūties 50-mečio minėjimą. Ant kapo kauburėlio buvo uždėtas antkapis, pagamintas dailus kryžius.

„Man tada pavyko sukviesti apie pusantro šimto žmonių, buvo nemažai velionio giminių, jo sesuo. Manau, jog tai labai svarbus mano darbas“, – sakė Albinas.

Susisiekė su tyrėjais

Vėliau gyvenimas bėgo sava vaga, partizano kapas buvo prižiūrimas, lankomas. Praėjusią vasarą spaudoje pasirodė Kultūros vertybių globos tarnybos skelbimas, kviečiantis atsiliepti žmones, žinančius apie palaidotus partizanus. Perskaitęs šį skelbimą, Albinas netrukus paskambino nurodytu telefonu ir pranešė apie partizano kapą Sapiegiškiuose.

„Jie atvažiavo lapkritį, prieš tai mane apie tai informavo, prašė parodyti partizano kapo vietą. Kai jie pradėjo darbus, buvau bažnyčioje. Tyrėjai elgėsi labai garbingai, laukė manęs, kad parodytų atkastus palaikus. Pamatęs tą vaizdą, labai verkiau. Man gera, kad atlikau savo pareigą, tiesą sakant, nieko įspūdinga nepadariau, tačiau atlikau tai, ką labai norėjo padaryti mano mama“, – prisiminė Albinas.

Jis teigė žinąs vietą, kur palaidotas per karą rusų kareivių nušautas vokiečių karys, nes visa drama vyko jo artimųjų kieme. Taip pat dar prašys archeologų pasidomėti Paveisininkų kaime esančia partizano, kurio tiksli pavardė nėra žinoma, kapaviete.

Albinas savo poelgio nesureikšmina, jis tik jaučiasi atlikęs savo pareigą. A. Kamarūnas visą gyvenimą vadovaujasi posakiu, daug ką pasakančiu apie jo asmenybę ir vertybes: „Kad ir kokie būtų audringi laikai, pirmiausia reikia turėti galvą, o ne lietsargį, kad neprilytų į pilvą.“

Laukia informacijos

Kultūros vertybių globos tarnybos direktoriaus, mokslų daktaro, archeologo L. Kvizikevičiaus teigimu, šiuo metu Lietuvoje nėra surasta 20 tūkst. partizanų palaikų. Jo teigimu, tai ilgas ir didelis darbas, tarnybos žmonės skuba, važiuoja, kur tik gali, tikrina vietas.

Apie tuos kapus tarnybą dažniausiai informuoja žmonės, tenka skubėti rinkti informaciją, kol yra gyvi žmonės ir gali atsiminti.

„Žmonės mato, kaip mes tai darome, jie prisimena ir praneša apie kitus galimus atvejus. Kai mes kasėme Sapiegiškiuose, atėjo viena moteris ir sakė, kad jos artimieji nužudyti ir guli griovyje Marijampolės rajone. Paprašiau, kad skubiai suteiktų tikslesnę informaciją. Po truputį renkame istorijas, bet geriausia, kai atvažiuoji ir susitinki su gyvais žmonėmis. Viena akcija duoda postūmį kitoms paieškoms. Todėl labai prašome informacija apie partizanų kapus pasidalinti su mumis“, – kalbėjo mokslų daktaras L. Kvizikevičius.

Dzūkų žinių“ informacija

Rašyti komentarą

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

traffix.lt

Taip pat skaitykite:

%d bloggers like this: