Dainavos žodis

Miroslavo bibliotekininkė Nijolė Žiūkienė: „Buvau trys viename: bibliotekininkė, bendruomenės pirmininkė ir seniūnaitė“

Bibliotekininkė Nijolė (dešinėje) Miroslavo bibliotekoje renginio metu

Yra įprasta, kad bibliotekoje turi viešpatauti tyla, kurią tegali pertraukti verčiamų knygos ar spaudos leidinio lapų šiurenimas. Bet besisukanti kaip viesulas Miroslavo bibliotekininkė Nijolė su šiuo teiginiu nesutinka. Ji bibliotekoje veda renginius, pati įsikūnija į animacinius personažus. Galvojate, kaip ji visur spėja ir kaip kilo mintis vaidinti? Štai visa išpažintis su Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Miroslavo filialo vyresniąja bibliotekininke Nijole Žiūkiene.

Papasakokite apie savo darbo bibliotekoje patirtį, kiek metų dirbate? Kas darbe žavi? Kokie slypi pliusai ir minusai?

–Baigusi vidurinę įgijau smulkaus verslo organizatorės specialybę, tais laikais specialybė vadinosi „Sumedėjusių augalų apželdinimas“. Iki darbo bibliotekoje teko padirbėti įvairiose vietose: auklėtoja darželyje, vaduojančia fermų vedėja ir laborante. Trumpai kalbant, ištekėjus keitėsi gyvenama vieta, o kartu – ir darbai. Alytaus rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje buvau įdarbinta prieš 19 metų. Pradžia buvo Parėčėnų filiale, ten dirbau tik 0,5 etato. Bedirbdama įkūriau bendruomenę „Mažoji sodybėlė“ ir jai vadovavau 9 metus. Tuo pačiu metu 6 metus buvau išrinkta ir Parėčėnų seniūnaitijos seniūnaite – buvau trys viename. Parėčėnų filiale dirbau 2,5 metų, o vėliau perkėlė mane į Miroslavo filialą. Mano profesija nesusijusi su bibliotekininko darbu, teko lankyti daug ir įvairių bibliotekininkystės tobulinimosi kursų. Pasikeitus filialo vietai, pastebimai keitėsi ir vartotojas, o su juo ir bibliotekininkas. Man patinka dirbti su žmonėmis, išklausyti jų bėdas ir norus, pagal galimybę – padėti.

Turime internetą, kabelinę televiziją, elektronines knygas. Ar biblioteka vis dar aktuali šiais laikais? Koks tas šiuolaikinio bibliotekininko darbas?

–Taip, aktuali. Kaimo vietovių bibliotekų reikšmė bendruomenėse per jų gyvavimo laikotarpį ne kartą keitėsi, tačiau net ir sudėtingomis aplinkybėmis biblioteka išliko reikalinga, prisitaikė prie laikmečio keliamų reikalavimų, teikdama tuo metu bendruomenei reikalingas paslaugas. Bibliotekų vaidmuo šiame procese yra tarpininko, perduodančio informaciją iš gamintojų vartotojams, vadinasi, bibliotekininko vaidmuo taip pat kitoks: iš knygnešio jis turi tapti specialistu, gebančiu įvertinti kiekvieno skaitytojo psichologiją, suprasti jo interesus, mokėti palaikyti su juo dialoginį bendravimą apie knygas ir jų paieškas. Bibliotekininkas privalo visada išlaikyti glaudžius ryšius su visomis organizacijomis ir pagal esamas galimybes bendradarbiauti, juk žmogui prireikus bet kokios informacijos apie savo kraštą – kreipiasi į bibliotekininkę. Bibliotekoje ne vien knygas skaitome, bet ir įvairių edukacijų metu mokomės įdomių veiklų, kurias vėliau pritaikome savo poreikiams. Kartais bandau suskaičiuoti ko mokėmės, tai: pynimo su vytelėmis, dekupažo, popieriaus pynimo, papuošalų vėrimo su karoliukais, sausos ir šlapios vilnos vėlimo, sodų vėrimo iš šiaudų, ažūrinio siuvimo iš odos ir kt. Kai matai kai kurių veiklų prigijimą moterų rankdarbiuose, širdyje labai gera.

Teko Jus matyti animacinių personažų įsikūnijime. Kodėl ir kam to reikia?

–Animaciniai personažai turbūt atėjo su mano ilgamete vaidyba mėgėjų teatre „Kaukas“. Ten aš vaidinau apie 27 metus. Žinojau, kaip personažas keičia, išlaisvina žmogų, o kartu ir įpareigoja elgtis taip, kad kiekvienas klausantis ar žiūrintis būtų laimingas, pasijustų dėmesio centre.

Su bet kokiu personažu bendraudami vaikai ir ne tik vaikai jaučiasi laisviau, atveria savo svajonių ir norų skrynelę, kuri šiaip kalbinant ne visada atidaroma. Man ir pačiai labai smagu įsikūnyti į kažką ir matyti savo bibliotekos mažuosius skaitytojus laimingus. Sutikit, kad kalbėtis kaip subrendusiai asmenybei ir vėjavaikei yra skirtumas, aš bendraudama su vaikais mieliau linkstu prie vėjavaikės.

Kaip manote, ar knygos keičia žmogų? Jei keičia, tada kaip?

–Vienareikšmiškai atsakau, kad keičia. Knygos mus visus keičia ir tik į gerąją pusę. Knygos formuoja mūsų mąstymą, pažinimą, kalbėseną ir elgseną. Skaitydami labiau suprantame save: kokie esame, galbūt kokie turėtume būti, kaip mus veikia kiti, o gal kaip mes juos veikiame. Neretai knyga moko empatijos: skaitydami mąstome, dėl ko išgyvena žmogus, mėginame pajausti panašių aplinkybių labirintą. Skaitymas moko visko: atidžiau įsižiūrėti, įsiklausyti, moko pajausti subtilius niuansus. Knyga gali nuraminti, pralinksminti, paskatinti kokybiškiau gyventi, provokuoti, sukelti liūdesį.

Ar esate laiminga pasirinkusi bibliotekininko kryptį?

–Taip. Nuo vaikystės mėgau skaityti knygas, buvau ištikima bibliotekos vartotoja. Dabar į darbą einu kaip į šventę. Jaučiuosi laiminga išgirdus iš savo lankytojų ištartą „ačiū“ už parinktas, pasiūlytas knygas, suteiktas paslaugas. Suprantu, kad bibliotekoje ne visais klausimais galima suteikti reikalingą pagalbą, bet kiek leidžia galimybės padėti, niekada neatsakau, turbūt todėl ir pačiai neiškyla neįveikiamų kliūčių. Pamenu, kai eidama iš mokyklos visada užeidavau į Marijampolės rajone Gudelių kaime esančią biblioteką. Mokyklos bibliotekoje jau nerasdavau sau įdomių knygų, todėl laukdavau savaitgalio, kai galėsiu parsinešti iš kaimo bibliotekos knygų ir su malonumu jas skaityti.

Kokios vertybės gyvenime ir darbe Jums svarbiausios?

–Tiesa, sąžiningumas, darbštumas. Negaliu pakęsti melagių, tinginių ir intrigų. Kai suprantu, kad žmogus melagis, jis mano akivaizdoje praranda savo vertę, jokie apdarai jo gražesnio nebepadarys, o bendravimas išliks tik oficialus – įpareigojantis pagal statusą.

2014 m. buvote apdovanota kultūros premija. Ar euforijos jausmas išlikęs iki dabar?

–Gavusi apdovanojimą nesijaučiau išskirtinė, neneigsiu – malonu, kai tave pastebi ir už įdėtą darbą, pastangas – įvertina. Bet. Aš visada sakau, kad vienas žmogus be kitų, ta pačia kryptimi žiūrinčių, nieko nepasiektų. Būtų naivu galvoti, kad tai tik „aš“ to verta. Visais mano darbo metais mane supa labai daug puikių žmonių, man su jais dirbti visada labai smagu, o dar jei jie žingeidūs, aktyvūs – tobula. Ir tuomet bendruomenėje, dabar bibliotekoje, galvodama apie vartotoją, stengiuosi organizuoti įvairias edukacijas, renginius, mokymus.

Jeigu atsuktume laiką atgal, ar rinktumėtės bibliotekininko profesiją? Jei ne, kodėl?

–Jeigu gyvenimo ratą būtų galima sukinėti pagal savo norus ir svajones – aš jį sustabdyčiau ties bibliotekininko profesija. Aš nesigailiu dėl nieko iš savo patirčių, jos man davė stiprius gyvenimo pamatus. Visada galvojau, kad žmogui duota tiek, kiek jis paneša, o kai ima per daug, aukštesnės jėgos pristabdo.

Jūsų palinkėjimas kolegoms bibliotekininkams.

– Visiems savo kolegoms ir kolegėms linkiu kūrybiškumo, bendradarbiavimo, išlikti darbuose savo srities profesionalais, gebančiais toliau kantriai ir tolerantiškai žvelgti į esamus ir būsimus sunkumus.

Parengė ARVB Vaizdinės informacijos rengimo darbuotoja Auksė Čyžiūtė

Dalintis:

Rašyti komentarą

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

traffix.lt

Taip pat skaitykite: