DŽ redakcijos nuomonė
Diskusija dėl Regionų ministerijos steigimo Lietuvoje įgauna vis daugiau dėmesio. Viena vertus, tai reakcija į metų metus trunkantį atotrūkį tarp didžiųjų miestų – pirmiausia Vilniaus – ir likusios Lietuvos. Kita vertus, oponentai teigia, kad siūlymas steigti dar vieną ministeriją neišspręs giluminių problemų, o tik išpūs biurokratinį aparatą.
Atotrūkį puikiai iliustruoja statistika. Panevėžio ir Šiaulių apskrityse vidutinis darbo užmokestis net 30 proc. mažesnis nei Vilniuje. Nuo sostinės vos 140 km nutolusiuose Zarasuose jis yra beveik 1000 eurų mažesnis nei sostinėje. Lietuvoje apie 25 proc. žmonių yra skurdo rizikoje, Vilniaus apskrityje šis skaičius siekia 19,2 proc., Marijampolėje – 37 proc. Taigi, Vilniaus ir Marijampolės rodikliai skiriasi net du kartus. Kalbant apie gyvenimo kokybę, 10 tūkst. gyventojų Kaune teko 113 praktikuojančių gydytojų, Vilniuje – 73, Klaipėdoje – 67, o štai Šiauliuose ir Rietave – vos 6–7.
Remiantis atlikta apklausa, daugiau nei 50 proc. šalies gyventojų nepritaria naujos institucijos idėjai, ją palaiko vos 20 proc., likusieji neturi nuomonės.
Kodėl kai kurie palaiko Regionų ministerijos steigimą?
Statistikos duomenys rodo, kad regionai stokoja investicijų, žmonių skaičius mažėja, o gyvenimo kokybė toli gražu neprilygsta didmiesčiams. Skurdo rizika, paslaugų trūkumas ir mažos pajamos daugelyje savivaldybių išlieka opia problema. Šiuo metu regionų reikalais rūpinasi kelios ministerijos: Vidaus reikalų, Socialinės apsaugos ir darbo, Ūkio ir kt. Nauja ministerija galėtų centralizuoti šią atsakomybę ir užtikrinti vientisą regioninę politiką. Nauja institucija galėtų tapti balsu, atstovaujančiu regionų interesus Vyriausybėje ir Seime, o ne tik lokaliu savivaldybių klausimų sprendėju.
Kritikų nuomone, Regionų ministerija – tik „biurokratijos balastas“.
Kritikai sako, kad ne institucijų trūksta, o aiškios strategijos bei veiksmingo politikos įgyvendinimo. Regionai silpsta ne todėl, kad trūksta ministerijų, o todėl, kad ekonomika, investicijos, švietimas ir paslaugos koncentruojasi didmiesčiuose. Steigti naują ministeriją reikštų papildomas biudžeto išlaidas – nauji etatai, infrastruktūra, koordinavimas su kitomis ministerijomis. Ar tai nebus tik „popierinis“ sprendimas realioms problemoms?
Kai kurie politologai teigia, kad atskira ministerija gali suformuoti iliuziją, jog regionų problemos „nukreipiamos“ į vieną instituciją, o ne sprendžiamos sistemiškai per švietimą, ekonomiką, sveikatos apsaugą.
Kas galėtų efektyviau spręsti regionų problemas?
Stipresnės savivaldybės, turinčios daugiau įgaliojimų ir finansinių svertų, galėtų geriau spręsti vietines problemas.
Galbūt efektyvesnis kelias būtų stiprinti esamų ministerijų bendradarbiavimą, paskirti atsakingą vicepremjerą už regioninę politiką.
Tikslingas ir skaidrus ES fondų panaudojimas regionams galėtų turėti greitesnį ir apčiuopiamesnį poveikį nei nauja institucija.
Regionų atskirties problema Lietuvoje – reali ir aštri. Tačiau klausimas, ar Regionų ministerija yra geriausias sprendimas, išlieka atviras. Galbūt svarbiau ne sukurti naują instituciją, o imtis drąsių sprendimų – nuo švietimo reformų regionuose iki investicijų skatinimo ir infrastruktūros gerinimo. Jei nauja ministerija būtų tik simbolinis gestas be realios galios, ji gali tapti dar viena kabinetine struktūra, neturėsiančia reikšmingo poveikio žmonių gyvenimui mažesniuose miestuose ar kaimuose.
