Jau sekmadienį visa Lietuva prisipildys džiaugsmingo šurmulio – jaukių susitikimų bažnyčiose, užstalės bendrystės. Po ilgo laukimo, prasidėjus tikram pavasariui, ateisime pakylėti į šv. Velykas.
Velykos – tai viena svarbiausių ir seniausių švenčių krikščioniškame pasaulyje, simbolizuojanti Jėzaus Kristaus prisikėlimą iš numirusių. Tai pergalingos gyvybės prieš mirtį, šviesos prieš tamsą šventė, suteikianti vilties, atsinaujinimo ir dvasinio prisikėlimo prasmę. Velykos žymi ne tik religinį, bet ir pavasarinį gamtos pabudimą, todėl šioje šventėje susipina krikščioniški ir pagoniški simboliai bei ritualai.
Velykos švenčiamos visame krikščioniškajame pasaulyje – tiek Rytų (stačiatikių), tiek Vakarų (katalikų ir protestantų) tradicijose. Lietuvoje, kaip ir daugumoje katalikiškų šalių, šv. Velykos prasideda Velyknakčio pamaldomis, o pagrindinė šventės diena – Velykų sekmadienis, kai švenčiamas Kristaus prisikėlimas.
Šventė tęsiama ir antrąją Velykų dieną, kuri paprastai skirta artimųjų lankymui, bendravimui ir įvairioms žaidybinėms tradicijoms.
Dzūkijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, Velykos nuo seno buvo labai laukiama pavasario šventė. Čia išsilaikė daug archajiškų papročių, susijusių tiek su religiniu, tiek su žemdirbišku gyvenimu.
Pirmiausia – margučių dažymas. Dzūkijoje itin populiarūs natūralūs dažymo būdai, naudojant svogūnų lukštus, žolynus, šiaudelius, vašku rašytus raštus. Kiekvienas marginimo būdas turi simbolinę prasmę – gyvybės, vaisingumo, saulės ir gamtos atsinaujinimo ženklus.
Neatsiejama šios šventės dalis – margučių ridenimas. Šis žaidimas ne tik linksmas, bet ir simbolinis – tikima, kad gerai nuriedėjęs margutis neša sėkmę. Dzūkijoje margučių kovos ir ridenimai – neatsiejama Velykų antrosios dienos dalis.
Vaikai, ypač mažesniuose Dzūkijos kaimeliuose, tiki, kad Velykų bobutė atneša margučių, palieka juos sode, kieme ar ant palangės.
Per Velykas dzūkai anksčiau atlikdavo ir senovinius žemdirbiškus ritualus, kad derlius būtų gausus: aplankydavo laukus, nešdavo margučius į daržus, kad žemė būtų derlinga.
Velykos turtingos ritualais ir simbolika, ši šventė savyje suderina ir krikščioniškus, ir liaudiškus ritualus.
Krikščioniški ritualai: Velyknaktis – svarbiausios metų liturginės pamaldos, simbolizuojančios Kristaus perėjimą iš mirties į gyvenimą; procesijos ir Prisikėlimo Mišios, švenčiamos sekmadienio rytą, su giedojimu, varpais ir šventine nuotaika; maisto šventinimas – Velykų rytą į bažnyčią nešami krepšeliai su margučiais, duona, mėsa, sviestu, kad kunigas palaimintų šventinį maistą.
Liaudiški ritualai: pavasario žadinimo simboliai – margučiai, žalios šakelės, verbos, rytinės rasos apeigos – kai kur išlikusi tradicija Velykų rytą praustis rasa arba upės vandeniu, kad visus metus būtum sveikas, bendruomeniškumas – aplankomi artimieji, ypač seneliai, dalijamasi šventiniu maistu.
Velykos – tai gyvybės, prisikėlimo ir bendrystės šventė, kurioje susijungia tikėjimas, tradicijos ir gamtos ciklai. Dzūkijoje šios šventės prasmė ypač jautriai išlaikyta – čia Velykos tebėra ne tik šventė su margučiais ir balta staltiese, bet ir proga išreikšti artumą, prisiminti protėvių papročius ir susivienyti su atgimstančia pavasario gamta.
Sekmadienį visi susitikime prie Velykų stalo su žmonėmis, kurie mums brangūs ir svarbūs. Pabūkime kartu ir į kasdienybę sugrįžkime bent šiek tiek geresni, turėdami daugiau optimizmo ir tikėjimo savimi, žmonėmis ir pasauliu.
