Birutė Vitkauskienė
Tik pastebėjusi, kad organizuojama kelionė į Burbiškių dvarą, ilgai nesvarsčiau. Pabuvoti tulpių rojuje seniai svajojau. Pakelyje buvo numatyti dar keli objektai.
Pirmoji stotelė – Radvilų Kėdainiai. Nors esu čia buvusi, bet prisiliesti dar kartą prie unikalaus miesto, turinčio savo senamiestį, buvo smagu.
Užsukome ir į Kleboniškius. Tai Radviliškio krašto buities muziejus, kuriame įrengtos ekspozicijos sugrąžina į praeitį, į tėvų, senelių ir prosenelių kaimą. 16 – ame amžiuje įkurtas kaimas – vienas geriausiai išlikusių Vidurio Lietuvos gatvinių kaimų, atspindinčių valakinį Lietuvos kraštovaizdį.
Čia apžiūrėjome senuosius kaimo rakandus, įvairius to meto baldus, namų apyvokos reikmenis, žemės ūkio padargus ir techniką.
Keliavome link Paberžės. O iš čia jau nesinorėjo niekur keliauti. Pamiršau net ir galutinį savo tikslą – tulpes.
Paberžė – nedidelė kaimo gyvenvietė, savita gamtos grožiu, turtinga kultūros vertybėmis, šventa istorine atmintimi.
Kunigas Algirdas Mykolas Dobrovolskis šiandien mums žinomas kaip Tėvas Stanislovas. Paberžėje tarnavo žmonėms per trisdešimt metų. Pasisemti išminties ir gėrio čia atvykdavo ne tik iš Lietuvos. Durys atviros buvo kiekvienam, kam reikėjo pasidalinti savo sielvartu ir nesėkmėmis, rasti paguodą, dvasios ramybę, užtarimą, išgirsti švelnų pamokantį žodį. O kartais užtekdavo pasišnekučiuoti verandoje prie arbatos puodelio, paduoti ranką, nusišypsoti… Šypsena buvo natūrali jo sielos būsena, skleidžianti šviesą. Jis šypsojosi aštuoniolikos metų, kai pasirinko vienuolio kelią, šypsojosi, kai jį persekiojo. Šypsojosi, kai jį kalino ir trėmė. Šypsojosi ligos kankinamas. Šypsojosi net mirties patale.
Tėvui Stanislovui nepažįstamas įvardis „aš“ . Jis visiems ir visada siūlė jį keisti žodeliu„mes“. Gyventi tik dėl savęs pražūtinga. Yra labai geras Antuano de Sent Egziuperi posakis„Yra viena didelė vertybė – žmogaus ryšys su žmogumi“. Mes negalime laiko nei sustabdyti, nei sulėtinti. Tačiau spalvinti laiką galime, o gal net privalome. Kai nuspalviname savąsias dienas, spalvingomis tampa ir šalia esančiųjų dienos. Pasakei meilingą žodį – nuspalvinai brolio dieną, ji šviesi, giedra. Pažvelgei geru žvilgsniu į liūdną draugą – ir štai jo niūrioji dienos spalva ištirpo, išsisklaidė. Rūstus, smerkiantis, paniekinantis žvilgsnis, veiksmas – ir tavo bičiulio diena apsiniaukė. Taigi, atsakingai turėtume rinkti spalvas. Deja, bet mes nesame tokie geri„dailininkai“, kokiu buvo Tėvas Stanislovas.
Visą savo gyvenimą jis atidavė žmonėms. Jam labai nepatiko mūsuose dažnai vartojamas posakis: „Jis blogas žmogus“. Anot jo, kiekvieno žmogaus širdies giliausioj kertelėj dar rusena gėrio kibirkštėlė. Apie tai Kristaus yra pasakyta Evangelijoje, kad jis neužgesins vos berusenančio dagčio. Jis siųs gerą žmogų, kuris jam nuoširdžiai padės. Galbūt pirma reikėtų išsiaiškinti to blogio priežastis ir jas pašalinti, o neskubėti teisti. Čia labai tiktų šv. Pranciškaus citata: „Jei kas pro juodus akinius žiūri, visa jam tamsu. Būkime patys šviesūs – ir pasaulis bus šviesesnis“.
Kiekvienas mūsų – nuo jaunų dienų iki akis užmerks – stovime kryžkelėje tarp gėrio ir blogio. Net dorybėmis apdovanotas žmogus gali nupulti ypač žemai. Ir priešingai – pats blogiausias gali pakilti iki šventųjų.
Tėvas Stanislovas ir buvo mūsų šviesulys, kuris spinduliavo gėrį. Visus mokė savo pavyzdžiu. Buvo jis ir mokytoju, ir staliumi, ir statybininku, viskuo, kuo tik reikėjo. Apsirengęs statybininko drabužiais, jis lenkėsi prie kiekvieno remontuojamos bažnyčios kampo, klaupėsi prie pamatų, maišė betoną, tempė akmenis, dirbo su kastuvu… Jokio darbo nebijojo ir kitus to mokė. Tvarkydamasis erdvę apie save, jis kūrė ir savo sielos veidrodį.
Pirmąsyk užsukęs į Paberžę, žmogus lieka priblokštas nuo gausybės čia esančių daiktų. Tik pasivaikščiojęs suvokia, kad taip ir turi būti, kad grožis – tai visuma, erdvė.
Kryžiai, saulutės, spynos, varpeliai, raktai, puodai, lempos, klumpės, verpstės… Iš kur visa tai atsirado? Tėvas Stanislovas pats ėjo per parapijas, antikvariatus, turgus – pirko, rinko, rūšiavo. O kiek turtų rasdavo bažnyčių palėpėse. Jis visada trykšte trykšdavo energija. Spinduliuodavo, kaip tie jo surinkti variniai puodai ir dubenys, kaip jo sukurtos saulutės.
Ir šiandien vaikštinėjant po Paberžę, į akis krenta gausybė įvairiausių saulučių. Metalinė saulutė – Paberžės simbolis. Tai metalinė „gėlytė“ su kryželiu. Saulutę buvo galima užsisakyti, pačiam susidėlioti norimas detales: saulę, mėnulį, žalčio, augalų motyvus. Svarbiausias akcentas – kryželis viduje. Nuo seniausių laikų lietuviai garbino saulę, nes ji yra daugaus šeimininkė, gyvybės teikėja. O kiek jų pasklidusių po visą Lietuvą, ir ne tik. Jų galima pamatyti tolimiausių bažnyčių šventoriuose, ant tvorų, stogastulpių, koplytstulpių, kapinėse, Kryžių kalne, netgi ant sienų butuose. Per visą Paberžės istoriją saulučių pagaminta ir išdalinta sunkiai suvokiamas skaičius – apie 30 000. Visos buvo išdovanotos kaip suvenyrai. Retas svečias iš Paberžės grįždavo be saulutės. Pradžioje Tėvelis pats viską darė – piešė, lankstė, pjaustė, vėliau atsirasdavo ir pagalbininkų. Beje, įdomus faktas, kad jis niekuomet neturėjo nei zakristijono, nei nuolatinės šeimininkės. Jis buvo vienas šeimininkas, visi kiti – svečiai. O jų buvo begalė. Pirmieji gausesni svečiai pasirodė apie 1973 –uosius, tai yra 1863 metų sukilimo metinių proga. Šiluma ir šviesa traukė ne vien paprastus tikinčiuosius, inteligentus, studentus, bet ir narkomanus, nusivyusius, prasigėrusius. Dažnai juos Tėvelis nukreipdavo į nesibaigiančius Paberžės darbus. Vadinamieji svečiai puošdavo žibintus, gamindavo saulutes, atlikdavo kitus ūkio darbus. O nauda būdavo abipusė. Tėvas Stanislovas nesiteiraudavo nei svečio vardo, nei išsilavinimo, nei kur dirba, nei kuo tiki, nei kokios tautybės : atėjai, atvažiavai, tai esu tau reikalingas. Tuo metu jis turėjo 11 sudedamųjų lovelių – tiek žmonių vienu kartu galėdavo apnakvydinti. Ir netikintis, ir didelis nusikaltėlis rasdavo užuovėją Paberžėje. Kiekvienas čia apsilankęs, išsiveždavo kažką sava, bet tą sava ne tiek pasiimdavo, kiek atrasdavo savyje.
Tėvas Stanislovas visada sakydavo, kad turi daryti tai, kas parašyta Biblijoje. O joje parašyta: pamaitink. Ir tai daryti reikia dabar, o ne kada nors. Žmogus į namus – Dievas į namus.
Jis visada primindavo garsaus filosofo Senekos patarimus, kad gyvenimas yra šiandien. O mes gyvename ruošdamiesi ateičiai, nepagalvodami apie būties trapumą. Taip pat siūlė per daug nesirūpinti savo gyvybe, ką valgysime, nei savo kūnu, kuo vilkėsime. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį? Įsižiūrėkime į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o dangiškasis Tėvas juos maitina. Gyvenkime šiandien ir nesirūpinkime rytdiena, nes rytojus, jei jis ateis, pats pasirūpins savimi.
O kas gi yra senatvė? T Senatvė nėra liga, tai nėra kažkas nenatūralaus, kaip ir ruduo ne serganti vasara, bet savitas metų laikas, turintis savo grožį, savo džiaugsmų ir rūpesčių. Visus pokyčius priimkime kaip naujas spalvas, kaip kažką įdomaus.
Senatvė – tai prieangis prieš Dievo sosto kambarį. Prieangyje mes turime nusivalyti apavą, nusipurtyti drabužius, susikaupti ir surinkti žodžius, kuriuos pasakysime Dievui.
Pasakosime turbūt, ką nuveikėme per savo gyvenimą.
Anksčiau apie prasmingą gyvenimą būdavo sakoma„Pasodink medį, pastatyk namą, užaugink sūnų“. Šiandien sėkmės kriterijai labai pasikeitę. Dabar žmogui svarbu pareigos, turtas ir įvaizdis.
Jeigu mums reikia keliauti į nežinomą vietą, pirmiausiapatarimo klausiame tų, kurie ten buvę. Primityvus palyginimas su kelione, bet ir gyvendami turime žinoti, koks mūsų gyvenimo tikslas ir kaip jį pasiekti. Turėtume suvokti, kokiam tikslui mes esame sukurti. Ar tam, kad susikrautume turtus, prisipirktume daug žemių, susitaupytume daug pinigų, o paskui visokiais prasimanymais tenkintume save. Siekiame garbės, pagarbos, pagyrimų? Tai irgi laikini dalykai. Tik dvasiniai turtai mums atneš pilnatvę ir sielos ramybę.
Nors Tėvelis Stanislovas mus į amžinybę iškeliavo 2005-aisiais, tačiau Paberžėje jis gyvas ir šiandien. Čia, kaip ir Jo laikais, laukiamas kiekvienas, kam reikia dvasinės šilumos ir užuovėjos nuo pasaulio negandų.
Vakarop pasiekėme ir Burbiškes. Plaukiojome žiedų jūra, o širdyje buvo taip gera ir ramu. Pamiršti visi rūpesčiai. Pasijaučiau lyg įvilkta į naują rūbą. Noras daryti kažką gero. Visus mylėti, priglausti prie širdies.
