Bronius Lukaitis – alytiškis, buvęs sportininkas, spinduliuoja gyvenimo energija. Nors šiandien jam daugiau nei 70 metų, jo vienintelė aistra – šokis. Bronius daugiau nei dešimtmetį gyvena vienas, bet pats pabrėžia, kad nejaučia vienatvės: šokiai, bendravimas su bendraminčiais ir aktyvus kasdienis gyvenimas jam suteikia gyvenimo prasmės. Pasak jo, gyvenimas nėra apie buvimą vienišu, svarbiausia – nebūti vienišam.
B. Lukaitis antros žmonos neturi – pirmosios netektis vyrui buvo itin skaudi. Kaip pats atvirai pasakoja, gedulas ilgam išmušė iš įprasto gyvenimo ritmo. „Prisimenu, kad metus laiko negalėjau šokti, nors tai buvo mano kraujyje. Mūsų šeima buvo labai artima“, – jautriai prisimena Bronius. Šokis, ilgus metus buvęs neatsiejama jo kasdienybės dalimi, tuo metu tapo emociškai sunkus.
Vis dėlto laikas, anot pašnekovo, pamažu padėjo užgydyti žaizdas. „Praėjus daugiau laiko po netekties, pamažu pradėjau šokti, išeiti į žmones, dabar jau turiu naujų draugų, naujų pomėgių, veiklos“, – pasakoja vyras.
Kalbėdamas apie savo gyvenimo būdą, Bronius pabrėžia disciplinos ir saiko svarbą. Pasak jo, didžiąją gyvenimo dalį jis skyrė sportui, studijoms, darbui ir šokiui, o žalingiems įpročiams vietos nebuvo. „Nereikia rūkyti, alkoholį vartoti saikingai ir viskas bus gerai“, – tvirtai įsitikinęs jis. Šiandien alytiškis sako gyvenantis pilnavertį gyvenimą – nors ir vienas, tačiau tikrai ne vienišas.
Alytuje – jau 52 metai
B. Lukaitis kilęs iš Vilniaus rajono. Vyrą gyventi į Alytų atviliojo meilė. 1974 metais po vestuvių su alytiške, pora nusprendė apsigyventi Alytuje, nes Vilniuje buvo sunku gauti paskyrimą dirbti. Bronius, baigęs statybos technologijų studijas, įsidarbino vienoje Alytaus įmonėje, kurioje dirbo 35-erius metus meistru. „Įrengimų ir įrenginių rekonstrukcija, mechanikos brėžiniai“, – apie darbo specifiką pasakoja vyras. Jis kuklus, linksmas, sako, gyvena kaip moka, tvarkingai ir paprastai.
Šokiai – nuo paauglystės
Šokiais pašnekovas susidomėjo paauglystėje. Sukūrus šeimą, šokio būrelius kuriam laikui teko pamiršti. Šokti taip pat buvo nustojęs ir po žmonos netekties. Bet gyvenimas viską sudėliojo į savas vėžes… Šokti Bronius mokėsi ir pas profesionalus. „Apie 2019 m. Vilniuje, lankydamas sūnų, suradau senjorų klubą, sutikau šokėją. Ir mes kartu pradėjome šokti. Abu neprofesionalai, bet šokome kaip profesionalai“, – pasakoja Bronius.
Jaunystėje vyras daug sportavo. Buvo susidomėjęs kovine sporto šaka – boksu. Kalbėdamas apie pasiekimus, kuklinasi: „Jaunimo grupėje svorio kategorijoje iki 70 kg buvau čempionas, bet toliau boksininko karjeros netęsiau, nes man sveikata svarbiau“.
Paklausus pašnekovo, ar Alytuje yra puikių šokėjų, atsako: „Mažai. Gal atrodysiu išrankus, bet turiu klausą, jaučių ritmą, tad norisi, jog ir partnerė jaustų muziką“. Bronius sulaukia komplimentų, tokių kaip „pasitempęs“, „džentelmenas“. Nors šios savybės, pasak jo, moteris verčia galvoti, jog jis pasipūtęs ir nenori bendrauti, bet pabendravusios – pakeičia nuomonę.
„Mes, šokėjai, susirenkame pašokti, smagiai praleisti laiką. Kitaip negalėčiau gyventi, man labai patinka šokti. Taip pat domiuosi ir medicina, nes giminėje yra medikų. Mano gyvenimas nėra nuobodus ar tuščias“, – pažymi B. Lukaitis. Kurį laiką vyras dalyvavo ir ansamblio „Labas Pavakarys“ veikloje, o vasaromis dirba savo dirbtuvėlėse su metalu.
