Šiemet Vasario 16-ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną – Lazdijų miesto gyventojai ir svečiai buvo pakviesti pažvelgti į lietuvybę kitu rakursu – kaip į sapną, iš kurio vizijų išaugo mūsų valstybė. Kadaise nepriklausoma Lietuva tebuvo svajonė, virtusi tikrove tik dėl tų, kurie ja besąlygiškai patikėjo.
Iškilminga meninė programa „Sapnas Lituania“ prasidėjo dar lauke. Prie Lazdijų kultūros centro, vienai dienai tapusio istorine „Villa Lituania“, svečius pasitiko signatarai bei dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, kurio 150-ąsias gimimo metines šiemet minime. Teatralizuotas minėjimas žiūrovus perkėlė į praeitį: „Villa Lituania“ lūpomis buvo papasakota tarpukario Lietuvos ambasados Romoje istorija, prisiminta valstybės atkūrimo kelionė ir kaip lietuvybės idėja plito toli už tėvynės ribų.
Originalų projektą įgyvendino Lazdijų kultūros centro režisierė, meno daktarė Milda Al-Slamah kartu su Kultūros centro komanda.
Apie studijas užsienyje, sugrįžimą į protėvių žemę, šventinę programą „Sapnas Lituania“ ir kūrybinius planus Lazdijuose „Dzūkų žinios“ kalbėjosi su Milda Al-Slamah.
– Kaip atsitiko, kad LMTA doktorantė, meno daktarė, atsirado Lazdijuose? Papasakokite šiek tiek apie save. Kas paskatino Jus tapti Lazdijų kultūros centro režisiere?
– Lazdijuose atsidūriau dėl susidomėjimo savo šaknimis. Mano proseneliai gyveno Lazdijų rajone, Babrų kaime, kur iki šiol stovi šimtametis jų namas ir kur esu praleidusi ne vieną palaimingą vasaros atostogų savaitę. Visada norėjau geriau pažinti šį kraštą, tačiau niekada neturėjau galimybės to padaryti, nes didelę gyvenimo dalį praleidau užsienyje.
Nors gimiau ir augau Alytuje, būdama septyniolikos išvykau į Norvegiją, kur baigiau mokyklą Šiaurės Raudonojo Kryžiaus Jungtiniame pasaulio koledže (Red Cross Nordic United World College). Vėliau susidomėjimas teatru mane nuvedė į Londoną, kur baigiau teatro praktikos bakalauro studijas Centrinėje dramos ir iškalbos mokykloje Londono universitete (Central School of Speech and Drama).
Grįžusi į Vilnių vėl turėjau kurti profesinį gyvenimą nuo nulio, ir jis mane nuvedė į LMTA, kur, pradėjus įgyvendinti vaidybos magistrantūros programą (vadovė Vesta Grabštaitė), atradau save meninių tyrimų kelyje. Šį kelią tęsiau teatro režisūros doktorantūros studijose (vadovai – doc. dr. Ramunė Balevičiūtė ir režisierius Christos Passalis).
Apsigynusi meno daktarės laipsnį LMTA, pradėjau ieškoti veiklos, kur galėčiau praktiškai įgyvendinti savo meniniuose tyrimuose gvildentas idėjas. Tuomet netikėtai pamačiau skelbimą, kad Lazdijų kultūros centras ieško režisierės. Nenoriu mistifikuoti šios patirties, tačiau man tai pasirodė kaip laiku ir vietoje atsiradęs pasiūlymas, suteikęs leidimą įgyvendinti seną svajonę – geriau pažinti savo protėvių kraštą. Taip ir atsidūriau Lazdijų kultūros centre, kur nuo 2025-ųjų rugsėjo dirbu režisiere.
– Vasario 16-osios renginys, kurį režisavote, sukėlė vietos žmonių susidomėjimą. Kaip gimė renginio siužetas ir forma?
– Kaip ir daugelis renginių Lazdijų kultūros centre, tai buvo kolektyvinės kūrybos pavyzdys. Grafikos dizainerė Ieva Vaivaraitė-Ošikienė pasiūlė šūkį „Aš būsiu čia“, ilgametė tautinių šokių kolektyvų vadovė Janina Dereškevičienė – šokius, muzikinės veiklos koordinatorė Aida Bubelienė pradėjo siūlyti muzikinius kūrinius, kuriuos galėtų atlikti vietiniai kolektyvai ir atlikėjai, o aš pradėjau ieškoti temų, galinčių apjungti visą turimą medžiagą.
Kadangi buvo labai svarbu pagerbti iš Seirijų kilusio dailininko Antano Žmuidzinavičiaus atminimą, stipriai prisidėjusio prie lietuvybės idėjos formavimo, man toptelėjo, kad kūrinys turėtų būti apie lietuvybės viziją – apie tai, kas kadaise buvo tik sapnas, regėjimas. Formos iš anksto nenumačiau – ji natūraliai išsivystė iš duotųjų aplinkybių.
– Ar nebuvo problemų renkant šio renginio aktorius? Ar vietos žmonės suprato Jūsų sumanymą?
– Kadangi idėja išsivystė iš pačių žmonių pasiūlymų, sudėtinga nebuvo. Mano kūryba visuomet yra apie įsiklausymą, labiau nei apie savo vizijos primetimą. Atrankų į šią programą nebuvo – per tą, palyginti, neilgą laiką, kol čia dirbu, stengiausi pažinti žmones ir suteikti galimybes jų sugebėjimams skleistis.
– Kokią misiją matote dirbdama Lazdijuose? Kokie kūrybiniai planai? Ar galime tikėtis performansų ir kūrybinių industrijų apraiškų?
– Esu meninių tyrimų entuziastė, todėl tikiuosi sudaryti galimybes rastis eksperimentinės kūrybos apraiškoms, turinčioms ne tik meninę, bet ir tiriamąją, akademinę vertę. Norisi stiprinti kūrybiškumo lavinimo klubą „Saugi erdvė“, kuris, viliuosi, padės žmonėms plėsti saviraiškos galimybes ir plačiau suvokti kūrybiškumo esmę.
Taip pat siekiu stiprinti savo ryšį su šiuo kraštu, todėl vietos istorijos ir atminties refleksija išliks kertiniu mano režisuojamų renginių aspektu.
– Kokius reikalavimus keliate projektų dalyviams ir žiūrovams?
– Kadangi kuriu remdamasi sąmonės teatro paradigma, kurią gvildenau doktorantūros studijose, mane labiau domina sąmonės veikimas nei materialiosios aplinkybės. Todėl vienintelis reikalavimas tiek žiūrovams, tiek dalyviams – nuoširdus įsitraukimas.
– Kokia Jūsų disertacijos tema? Koks akademinio tyrinėjimo laukas?
– Mano meno doktorantūros tiriamojo darbo tema buvo „Savarankiškos teatro kūrėjos suvaržymų įveika: sąmonės teatro link“. Studijos buvo grįstos meno projektu, kuris susideda iš kūrybinės dalies ir jos refleksijos rašytine forma, todėl tai nėra visiškai tolygu teorinei disertacijai.
Vis dėlto galima kalbėti apie kūrybinių principų susisteminimą, kuriuo mano atveju tapo pasiūlyta sąmonės teatro paradigma. Ji prieštarauja meno industrijos primetamai logikai, raginančiai kūryboje siekti produkto, ir akcentuoja kūrybos procesiškumą bei savaiminį vystymąsi. Esmine spektaklio vyksmo vieta laikoma žiūrovo vaizduotė, o ne fizinė pasirodymo erdvė.
