Nerimstant aistroms dėl sprendimo Kapčiamiestyje steigti karinį poligoną, šio projekto vertintojai pasidalijo į dvi priešingas stovyklas. Vieni kategoriškai priešinasi poligono steigimui, kiti šį sprendimą vertina plačiau ir jam pritaria. Besipriešinančiųjų chorą papildė ir socialiniuose tinkluose atsiradę mistiniai profiliai, už kurių nėra realių žmonių. O tarp vietinių Kapčiamiesčio gyventojų taip pat – ne viena nuomonė.
„Dzūkų žinios“ savo publikacijose ne vieną kartą pristatė įvairias nuomones dėl poligono turinčių žmonių pozicijas. Šiandien jūsų dėmesiui pateikiame pokalbį su Kapčiamiesčio krašto patriote, istoriją apie Kapčiamiestį kuriančia Lina Miciulevičiene, kuri nuo pat praėjusio gruodžio socialiniuose tinkluose logiškai, argumentuotai ir nuosekliai reiškia savo poziciją dėl poligono.
„Gali būti, kad dėl savo nuomonės sulauksiu kai kurių žmonių pykčio, gal su manimi Kapčiamiestyje kai kas ir nesisveikins, bet, manau, visiems leista turėti savo nuomonę ir ją ginti“, – juokaudama sakė Lina, su kuria ir kalbamės apie poligoną, patriotiškumą, botus ir naujas galimybes mūsų kraštui.
– Esate tikra Kapčiamiesčio krašto patriotė, savo iniciatyva rašanti šio krašto metraštį. Kokia buvo Jūsų pirmoji reakcija, sužinojus, jog nuspręsta Kapčiamiestyje kurti poligoną?
– Pirmąją žinutę šia tema gavau iš giminaičio. Tada dar nebuvo aiški tikra vieta, buvo užsiminta apie didelę pasienio teritoriją nuo Gerdašių iki Lenkijos sienos. Gerai prisimenu savo reakciją, esu išsaugojusi tas žinutes iki šiol. Pamenu, tada greitai mintimis perbėgau per pasienio kaimus ir sustojau ties tankiau apgyvendintomis Varviške ir Bugieda. Pagalvojau, kad ten dar nemažai yra nuolatinių gyventojų. Negi jiems reikės išsikelti iš savo namų? Daug jausmų kilo, įsivaizdavus galimą situaciją, bet nuraminau save, kad tai tik pirminiai spėjimai. Tikėjau, kad sprendimas bus kitoks, kad bus padaryta viskas, jog nukentėtų kuo mažiau žmonių. Taip ir nutiko. Šiandien kalbame apie keliolika sodybų, iš kurių tik viena nuolat gyvenama.
– Prasidėjus diskusijoms apie poligoną, daugelis žmonių socialiniuose tinkluose pasisakė prieš jo steigimą, kilo šaršalas, prasidėjo žmonių susipriešinimas. Jūsų pozicija buvo kitokia. Kas ją lėmė?
– Taip, mano ir mano šeimos pozicija buvo ir yra kitokia. Nors turime miško sklypą, kuris patenka į poligono teritoriją, kurį buvome numatę išsaugoti vaikams ir anūkams, o mūsų tėviškės sodyba yra netoli planuojamos šaudymo zonos – dėl tos priežasties, suprantama, ramybės bus mažiau, o prie žoliapjovių ir motorinių valčių ežere garsų dar prisidės ir kitokių – tai tikrai mums nebuvo stimulas sukilti prieš poligoną. Tėvynės interesai visada buvo aukščiau už privačius. Tokį požiūrį atsinešiau iš vaikystės ir tai stengėmės įskiepyti savo vaikams. Džiaugiamės, kad jie, jauni žmonės, saugo šias vertybes.
Visi šeimoje esame pakankamai įsigilinę į situaciją tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje. Dėl gynybos, kariuomenės stiprinimo poreikio mums nekilo nė mažiausių abejonių. Kodėl pasirinkta ši vieta – argumentų mums užteko jau nuo pirmojo susitikimo su kariuomenės atstovais. Tai labai pažeidžiama valstybės vieta, kur daugiausia valstybinės žemės, t. y. mažiau praradimų gyventojams.
Mes girdime, kad miškas nebus iškirstas plynai, kiek įmanoma nebus liečiamos draustinių teritorijos, o šaudyklų teritorija, kur miškas bus kertamas, bus labiau traukiama link jau dabar gerokai iškirstų vietų. Neturime jokio pagrindo nepasitikėti kariškiais.
Mes esame kaimo žmonės, užaugę gamtoje, mylime ir vertiname ją. Suprantame, kad neišvengiamai tam tikra žala jai bus padaryta, tačiau viską galima atstatyti atsodinant mišką kitose teritorijose, praplečiant kurtinių būstines, pavyzdžiui, Dzūkijos nacionaliniame parke ar kitose vietose.
Miškas, kaip ir žmogus, turi savo gyvenimo trukmę. Ir tai, kad jis kertamas ir vėl atsodinamas, yra natūralus procesas. Jeigu mes suremsime pečius, savo žodžius apie staiga visiems atsiradusią begalinę meilę gamtai paversime darbais – nustosime palikinėti šiukšlių maišus, dėvėtus čiužinius miškuose, butelių kalnus Ančios pakrantėse, kirsti medžius be rekomendacijų, o jei dar ir vieną kitą medį kiekvienas pasodinsime – patikėkite, grąžinsime skolą gamtai kelis kartus.
Nei pozicija, kad Lietuvai užtenka poligonų ir jo iš viso nereikia, nei ta, kad tegul būna, bet ne pas mus, mums nebuvo priimtina. Pastaroji – itin savanaudiška. Lyg kitų kraštas mažiau brangus.
– Pastebėjau, kad sekate pasisakymus socialiniuose tinkluose apie poligoną ir teikiate racionalius pastebėjimus šiuo klausimu. Ar tikrai dalis žmonių tinkamai nesuvokia jiems pateikiamos informacijos apie su poligonu susijusius procesus? Pateikite pavyzdžių.
– Taip, deja. Yra nemažai žmonių, kurie klaidingai supranta pateiktą informaciją. Taip yra dėl įvairių priežasčių. Vieni sunkiau pasiekia informacijos šaltinius ir remiasi tik nuogirdomis, kiti, perskaitę ar išgirdę, neteisingai suvokia tekstą.
Liūdna, bet kai kurie suinteresuoti pakenkti poligono įkūrimui žmonės sąmoningai klaidina, gąsdina, norėdami paveikti ir palenkti savo pusėn, dalinasi socialinėje erdvėje platinamais naratyvais, tokiais kaip: „jei mes juos dabar įsileisim, poligonas plėsis toliau ir galo nebus“, „jums sumokės kapeikas“, „visus miškus plynai iškirs“ ir pan.
Pavyzdžių galėčiau pateikti labai daug, nes teko nemažai bendrauti, išgirsti žmonių nuogąstavimų. Tarkime, vienas iš paskutinių atvejų, apie kurį jau buvau rašiusi savo „Facebook“ paskyroje: žmogus, turintis sodybą ir miškus vadinamojoje geltonojoje zonoje, iš kurios iškeldinimas neplanuojamas, atsiuntė man nuorodą į tekstą, kur yra sakinys:
„Mokomojoje poligono teritorijoje esančių sodybų savininkai per penkerius metus galės apsispręsti, ar likti ten gyventi, ar parduoti savo turtą.“
Ir jis man sako: „O tu sakei, kad mūsų neišmes. Taigi mes per penkerius metus turėsime apsispręsti ir parduoti.“
Nežinau, ar įtikinau, aiškindama tai, kas jau daug kartų buvo sakyta tiek socialiniuose tinkluose, tiek susitikimuose: kad ir dabar, ir vėliau apsisprendimas dėl išsikėlimo paliktas žmogui. Penkeri metai duoti pačių žmonių labui – kad jei neparduos savo turto dabar, vėliau, jei vis tik apsispręs parduoti, turėtų tokias pat palankias sąlygas.
Puikus pavyzdys ir platinami graudinantys filmukai, kuriuose matyti, kad žmonės, gyvenantys teritorijoje, iš kurios iškeldinti neplanuojama, akivaizdžiai neturi teisingos informacijos ir yra įsitikinę, kad jiems reikės palikti namus. Iš jų skamba klausimas: „O kur man dabar reikės eit?“
Nežinau, kas tų filmukų autorius, kas stovėjo su kamera ir kas uždavė klausimus, bet man nesuvokiama, kaip matant tokios būsenos žmogų ir jo neviltį, galima leisti jam taip toliau jaustis, vietoj to, kad paaiškintumei, nuramintumei, pasakytumei, jog jis neteisingai supranta, kad galės rinktis – išeiti ar likti.
Daugybė suklaidintų žmonių iš visos Lietuvos, ne tik botų, pasipiktinę komentavo, keikė Lietuvos valdžią, kariuomenę, ruošėsi atvažiuoti į protestus ginti žmonių, kurių „net kapinės bus sulygintos su žeme“, pasirodo, po dviejų „žurnalistų“ reportažo prie Kapčiamiesčio kapinių.
Man irgi skambino pažįstama vilnietė su užuojauta, kad mums teks palikti sodybą Kapčiamiestyje. Labai nustebo, kad Kapčiamiestyje poligono nebus – jis bus netoliese esančiuose kaimuose.
Taigi tikslas pasiektas – pasipiktinimas ir sąmyšis įžiebti. Galima girtis aštuonių kilometrų protestuotojų, suvažiavusių iš visos Lietuvos, eile ir galbūt dar daugiau laukti įvykių Vasario 16 dieną, kai kartu žygiuos pats Celofanas.
– Poligono kontekste naujomis spalvomis įvardijote patrioto sąvoką. Kas yra patriotas – tas, kuris kategoriškai pasisako prieš poligoną, ar tas, kuris pritaria jo steigimui? Ką reiškia šiuo laikotarpiu būti šalies patriotu?
– Sakoma, kad draugą pažinsi tik bėdoje. Tai tinka ir kalbant apie patriotiškumą. Lengva ir smagu mosuoti vėliavėlėmis, kai nėra sudėtingų situacijų. Visi geri, draugiški, visi myli Lietuvą. Ir tik tada, kai Lietuvai reikia bent mažiausios tavo paramos, atsiskleidžia tikrasis patriotiškumas, žmogaus prioritetai.
Man ypatingai keista ir nejauku, kai žmonės, tarsi norėdami pateisinti įsikibimą į savo turtą, išdidžiai pareiškia: „Mano senelis buvo savanoris“, „Mano dėdė buvo partizanas“ ir pan. Tai dabar tavo laikas, žmogau.
Ir niekas neprašo nei tavo gyvybės, nei brangiausių žmonių, kaip kad anksčiau tai teko paaukoti ne vienam Lietuvos patriotui. Niekas neatima tavo turto neatlygintinai, neveža į Sibiro platybes – tau sumoka ir dar duoda kompensaciją už moralinę žalą. Tai dalykai, kurių negalima lyginti.
Man labai gaila ir gėda, kad aikštė, į kurią tradiciškai su šeima ir giminaičiais eidavome giedoti Lietuvos himno, šiandien virto žmonių, kovojančių prieš valstybę, demokratiją ir platinančių svetimos valstybės naratyvus, susitikimų vieta.
Mūsų šeimai, tikiu, kaip ir daugeliui kitų žmonių, nepakeliui su šia kompanija. Mes atsiribojame nuo šių renginių. Kursime kitas, savas tradicijas.
– Diskusijose dėl poligono aktyviai veikia socialiniai tinklai. Paaiškėjo, kad dalis paskyrų yra netikros. Kaip manote, kodėl atsirado šis reiškinys? Ar jis pavojingas?
– Manau, kad tai labai pavojingas reiškinys. Pirmiausia, jis stipriai veikia žmogų psichologiškai – sudaro įspūdį, kad dauguma galvoja kitaip. Žmogus pasijaučia tarsi vienas, nedrįsta kalbėti, prieštarauti.
Kai visur aplink kartojami tūkstančių botų nešiojami naratyvai, žmogui sunku suvokti, kas čia vyksta iš tikrųjų.
Smagu, kad jau pradėta rimčiau su tuo kovoti. Girdėjome apie blokuotą grupę „Taikus Rūdninkų ir Kapčiamiesčio karinis poligonas“, kurios 80 proc. sekėjų buvo netikros paskyros.
Šiandien naujai sukurta grupė „Kapčiamiesčio poligonas“ turi virš septynių tūkstančių sekėjų, o „Mano Kapčiamiestis“ išaugo iki daugiau nei aštuonių tūkstančių. Man šis laikotarpis – tikras darbymetis. Kiekvieną dieną reikia atmesti būrius akivaizdžiai netikrų paskyrų, kad grupė nevirstų botų ir trolių namais.
– Akivaizdu, jog poligonas atsiras. Kaip jis pakeis krašto gyvenimą?
– Taip, pokyčių tikrai bus. Bus daugiau judėjimo ir, žinoma, triukšmo. Mes jau esame įpratę prie naktinių šaudymų – iki šiol tai buvo fejerverkai iš nuomojamų sodybų.
Ar tai baisus diskomfortas? Ne.
Jei rajono ir miestelio valdžia sugebės pateikti gerų pasiūlymų ir išsireikalauti mainais naudos – gerinti infrastruktūrą, tvarkyti kelius, galbūt įrengti dviračių takus ar kitus patrauklius objektus – kraštas tikrai įgis daugiau gyvybės ir patrauklumo.
Ir versliems žmonėms jau laikas kurti planus, nes atsiradus didesniam judėjimui, atsiras ir didesnis prekių bei paslaugų poreikis.
Manau, pats laikas nustoti verkti ir imtis konkrečių darbų dėl savo krašto gerovės. Jei jau mums iškrito tokia korta, nesvarbu, norėjome to ar ne, laikas ją tinkamai išnaudoti.
