Rita Krušinskaitė
Alytiškė tautodailininkė, dzūkų tarmės puoselėtoja, literatė Svetlana Žadeikienė sako, jog mes turime laimės tiek, kiek sugebame jos suteikti kitiems. Kita svarbi jos laimės dedamoji dalis – aktyvi veikla.
S. Žadeikienė viena iš tų žmonių, apie kuriuos sakoma – niekada nesėdi sudėję rankų. Užuot mėgavusis ramiu gyvenimu, artimųjų meile ir rūpesčiu, moteris gyvena aktyvų ir kūrybingą gyvenimą – siuva žaislus, kuria interaktyvias knygeles, rengia leidimui dzūkų tarmės žodyną, vadovauja „Alytaus rankdarbių“ ir „Mano namų“ klubams, dalyvauja folkloro ansamblio „Žvangucis“ veikloje.
Visą gyvenimą aktyviai dalyvavusi visuomeninėje veikloje, S. Žadeikienė sako kitaip negalinti, nes aktyvumas jai tarsi antras pašaukimas. Baigusi Marijampolės pedagoginę mokyklą ir Kultūros darbo organizavimo ir metodikos studijas Klaipėdos fakultetuose (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), moteris buvo įvairių veiklų sūkuryje. Mokė pradinukus, vadovavo „Pieno lašo“, Alytaus miesto neįgaliųjų draugijai, priklausė Lietuvos tautodailės draugijos Alytaus skyriui. Ji buvo pirmosios ir vienintelės privačios mokyklos Alytuje steigėja. Taip pat šalia pradinės mokyklos buvo įsteigusi Estetinio lavinimo mokyklėlę mažiems vaikams, kurią lankyti galėjo darželio nelankantys jaunieji alytiškiai.
Kadangi nesutapo S. Žadeikienės ir valdininkų požiūriai į ugdymo procesus, mokykla ir Estetinio ugdymo mokyklėlė buvo uždarytos.
Viena iš alytiškės veiklų – žaislų siuvimas – atėjo iš vaikystės. „Augau šešių vaikų šeimoje, tėvai buvo paprasti darbininkai, jų atlyginimai buvo kuklūs, todėl žaislų turėjome mažai. Kai paprašydavau nupirkti lėlę, mama visada atsakydavo, jog negali, nes neturi pinigų. Lėlė mano atmintyje išliko kaip svajonių žaislas ir ją nusinešiau per visą gyvenimą“, – prisiminimais dalijosi alytiškė, surengusi ne vieną savo siūtų žaislų parodą..
Kiek per gyvenimą pasiuvo žaislų, S. Žadeikienė sako neskaičiavusi, tačiau keli šimtai tikrai būtų. „Nemėgstu siūti tik saloninių lėlių, kurios perkamos dėl grožio. Su žaislais reikia žaisti, vaikams jie turi teikti džiaugsmą, tokia jų paskirtis“, – įsitikinusi S. Žadeikienė, žaislus siuvanti pagal Rudolfo Štainerio metodiką, kas reiškia, kad dėl kitokio tvirtinimo žaislams nenuplyšta nei kojos, nei rankos. Jie tvirti ir saugūs. S. Žadeikienės pasiūti žaislai džiugina ir Lietuvos, ir kitose pasaulio šalyse gyvenančius vaikus.
Daug laiko praleidžianti su pusantrų ir ketverių metų anūkėmis, moteris jas lavina pačios sukurtomis interaktyviomis knygelėmis. Taip mergaitės mokosi pažinti spalvas, figūrų formas, lavina vaizduotę ir daugybę kitų dalykų. „Interaktyvios knygelės aktyvuoja pirštų smulkiąją motoriką, susijusią su kalba, atmintimi ir daugeliu kitų dalykų“, – aiškina S. Žadeikienė..
Dar viena veikla, kuriai alytiškė pastaruoju metu skiria daug dėmesio – dzūkų tarmės žodynas. Anot S. Žadeikienės, dzūkų tarmė ją sužavėjo dar vaikystėje, besisvečiuojant pas giminaičius Alovės kaime. Sužinojusi, kad dzūkų tarmė yra sparčiausiai nykstanti iš kitų Lietuvos tarmių, ji nusprendė parašyti dzūkų tarmės žodyną.
„Mano žodynas bus ne tradicinis, pagal abėcėlę, o suklasifikuotas pagal temas, kad būtų patrauklesnis. Užrašau, kaip tie žodžiai skambėjo seniau ir dar potekstę pridedu, kad skaitytojai geriau suprastų tikrąją jų prasmę. Tikiuosi, kad šiemet pavyks žodyną išleisti“, – pasakojo S. Žadeikienė. Anksčiau ji yra išleidusi dzūkų tarme parašytas knygeles: „Dzūkiškos pasakutės“, „Pasakutės prie čierkutės“ ir knygelę vaikams „Ateik, vaikuci, in mano sodų“. Šią knygelę mažieji gali ir spalvinti.
Prieš pora metų veiklią ir kūrybingą moterį buvo sustabdęs siaubingas įvykis. Ją laiptinėje užpuolė narkomanas ir sunkiai sužalojo. Medikai išgelbėjo S. Žadeikienei gyvybę, o tvirta valia padėjo sugrįžti į visavertį gyvenimą.
„Iš pradžių pykau, atrodė, jog pasaulis neteisingas. Paskui supratau, kad užpuolikas nelaimingas žmogus, už kurį reikia melstis“, – pasakojo, net ir po žiauraus išpuolio tikėjimo gėriu nepraradusi moteris.
