2026 metų spalio 10 dieną, po ligos, eidamas 54-uosius gyvenimo metus, mirė Lietuvos kariuomenės štabo seržantas Romas Ramanauskas, net 33 gyvenimo metus paskyręs tarnybai Lietuvos kariuomenėje.
Romas buvo kilęs iš Skovagalių kaimo, Simno seniūnijos, Alytaus rajono. Nors tarnyba jį siejo su Alytumi, o vėliau ir Vilniumi, gimtinei jis visada jautė ypatingą meilę. Beveik visus laisvadienius praleisdavo savo tėviškėje, kur rasdavo ramybę, džiaugsmą ir atgaivą.
Ilgus metus Romas tarnavo Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų batalione Alytuje, vėliau – Vilniuje. Jam buvo svarbi Lietuvos nepriklausomybė, valstybės saugumas ir pareiga Tėvynei. Tačiau savo pasiekimais kariuomenėje jis niekada nesigyrė. Buvo kuklus, paprastas, nuoširdus žmogus, kuriam už nuopelnus ir įvertinimus daug svarbesni buvo artimieji, draugai, pažįstami ir žmogiškas ryšys.
Romas mokėjo branginti paprastus gyvenimo džiaugsmus. Jam buvo svarbūs artimųjų gimtadieniai, nepamiršdavo pasveikinti ir parodyti dėmesio. Ypatinga diena buvo ir jo paties gimtadienis – rugsėjo 10-oji. Romas stengdavosi pasiimti atostogų, kad šią dieną galėtų praleisti mylimame Skovagalių kaime, gamtos apsuptyje, tarp savų žmonių.
Net ir užkluptas negandų, jis nesiskundė, neprarado optimizmo. Paklaustas, kaip sekasi, dažniausiai atsakydavo, kad viskas gerai. Iki paskutinių dienų kūrė planus, puoselėjo svajones, tikėjo ateitimi.
Dar rugpjūtį, kai aplankiau Romą ligoninėje, jis kalbėjo apie viltį pasveikti, sugrįžti į tarnybą ir Lietuvos kariuomenėje ištarnauti 35 metus.
Spalio 9-ąją, grįžęs iš klinikų, Romas apsilankė Alytaus „Meliva“ klinikoje pas šeimos gydytoją Jūratę Overaitytę-Jakubavičienę. Sakė besijaučiantis gerai. Man pažadėjo kitą dieną paskambinti.
Deja, pažadėto skambučio nebesulaukiau. Ankstyvą spalio 10-osios rytą Romo gyvybė užgeso. Šis paskutinis jo dėmesio ženklas liks brangiu prisiminimu apie žmogų, kuris net sunkiausiomis akimirkomis nepamiršo kitų.
Koks Romas buvo brangus žmonėms, liudijo ir atsisveikinimas su juo. Į paskutinę kelionę jo palydėti sugužėjo gausybė artimųjų, draugų, pažįstamų, gimtojo krašto žmonių ir tarnybos bendražygių. Skambėjo nuoširdūs prisiminimai, padėkos ir pagarbos žodžiai. Kiekvienas turėjo ką prisiminti, už ką padėkoti.
Romas išėjo per anksti, palikęs neįgyvendintų svajonių, nebaigtų planų ir daug gražių prisiminimų. Jis liks mūsų atmintyje ne tik kaip ilgametis Lietuvos karys, bet pirmiausia kaip geras, kuklus, nuoširdus žmogus, mokėjęs branginti gyvenimą ir žmones.
Nuoširdi užuojauta Romo šeimai, artimiesiems, draugams ir tarnybos bendražygiams.
Tegul gimtoji žemė, kurią taip mylėjai, būna Tau lengva, Romai. O Tavo gerumas ir šviesus atminimas visada išliks Tave pažinojusiųjų širdyse.
Šviesus ir amžinas atminimas.
