Vos 34-erių alytiškio Mindaugo Šuvalko gyvenimą nutraukė sunki liga. Tačiau paskutinės jo dienos buvo kitokios, nei galėjo atrodyti iš šalies – ligos ir mirties akivaizdoje vyras atrado tikėjimą, ramybę ir žmones, kurie liko šalia iki pat paskutinės akimirkos.
Alytuje ne vienas dar prisimena brolius dvynius Mindaugą ir Kęstutį. Juos dažnai buvo galima sutikti kartu – važiuojančius dviračiais, einančius vienas šalia kito. Du broliai nuo vaikystės buvo vienas kitam artimiausi žmonės.
Jų vaikystė prabėgo Simno globos namuose. Tėvų šalia nebuvo, tad broliai augo neturėdami didelio artimųjų rato. Didžiausia jų atrama buvo vienas kitas artimasis.
Vėliau gyvenimas jų nelepino. Teko imtis įvairių darbų, susidurti su nepritekliumi ir kitais sunkumais. Tačiau vienu metu jų gyvenime atsirado žmogus, pakeitęs kasdienybę.
Tai buvo Santaikoje gyvenusi Genutė.
Moteris brolius priėmė į savo namus, pamaitino, suteikė pastogę ir rūpinosi jais taip, kaip rūpinamasi savais. Jos dukra Kristina Tamulionytė prisimena, kad mama tiesiog darė gerą darbą.
„Mano mamai jie buvo kaip vaikai. Ji juos priėmė ne dėl kažkokios naudos, o tiesiog todėl, kad norėjo padėti“, – pasakoja Kristina.
Ligos dienomis šalia buvo ne vieni
Mindaugo gyvenimą stipriai pakeitė sunki liga. Širdis tebedirbo vos dešimtadaliu pajėgumo, o dėl ligos pradėjo sutrikti ir kitų organų veikla.
Alytaus apskrities ligoninėje praleistos paskutinės dienos nebuvo lengvos. Vis dėlto ligos laikotarpiu Mindaugas neliko vienas. Jį lankė Genutė, Kristina, maltietės, Šv. Kazimiero motinos maldos grupės moterys.
Artimų žmonių buvimas šalia tapo ypač svarbus tada, kai vyrui teko susidurti su didžiausia baime – mirties baime.
Pasak Kristinos, būtent tada Mindaugo gyvenime įvyko svarbus vidinis pokytis – jis atrado tikėjimą.
„Mindaugas visada buvo paprastas, ramus, nuolankus ir niekada garsiai nesiskundė savo gyvenimu. Susirgus, iš pradžių jį lydėjo mirties baimė. Tačiau pokalbiai su Genute, jos malda ir buvimas šalia padėjo Mindaugui į ligą ir mirtį pažvelgti kitaip“, – pasakoja Kristina.
Ant Mindaugo riešo buvo Genutės dovanotas rožinis. Tikėjimas tapo tuo, į ką jis galėjo atsiremti sunkiausiu gyvenimo metu.
Artėjant pabaigai, pasak Kristinos, Mindaugas tapo vis ramesnis. Jis meldėsi, pasitikėjo Dievu ir mirties laukė jau ne taip išsigandęs.
Į paskutinę kelionę – žmonių apsuptyje
Mindaugui išėjus, rūpestis juo nesibaigė. Kadangi tėvų neturėjo, laidotuvių reikalais rūpinosi Genutė ir jos dukra Kristina.
Vyras palaidotas Daugų gatvės kapinėse. Kad paskutinė kelionė būtų ori, susitelkė žmonės, kurie brolius pažinojo ir nebuvo abejingi jų likimui. Prisidėjo draugai, pažįstami, maltiečiai.
Ypatingą padėką Kristina skiria laidojimo namams „Skausmo užuovėja“.
Laidojimo namai sutiko pasirūpinti Mindaugo laidotuvėmis ir jį palaidoti už vienkartinę valstybės socialinę pašalpą.
Žmonių gerumas tuo nesibaigia. Dalis surinktos paramos bus skirta Mindaugo kapui sutvarkyti, kita dalis – jo broliui dvyniui Kęstučiui. Ji padės Kęstučiui išsaugoti socialinį būstą.
