Alytus atsisveikino su iškilia asmenybe, patriote ir savanore Genovaite Sakalauskiene – 1991 metų rugpjūtį prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos žuvusio kario savanorio Artūro Sakalausko mama.
Genovaitė Sakalauskienė palaidota Klevų gatvės kapinėse, greta savo vyro.
Atsisveikinimo akimirkomis skambėjo ne tik artimųjų prisiminimai, bet ir žmonių, daugelį metų buvusių šalia.
Jos gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su sūnaus Artūro atminimo puoselėjimu, pilietiškumu ir meile Lietuvai.
„Palaidojau brolį, palaidojau tėvelį, dabar netekau ir mamos. Likau viena, kuri tikrai tęsiu brolio žūties minėjimus. Užaugau ypatingai patriotinėje šeimoje, tad visa tai man įaugę į kraują“, – po mamos laidotuvių sakė jos dukra Aušra Sakalauskaitė.
Draugystė, gimusi skaudžiausią akimirką
Klevų gatvės kapinėse atsisveikinant su Genovaite Sakalauskiene kalbėjo ir Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos Alytaus rinktinės 1-ojo vado pareigas ėjęs Arūnas Dudavičius. Jo pažintis su Genovaite prasidėjo itin skaudžiomis aplinkybėmis – 1991 metais ligoninėje, kai jai buvo pranešta apie sūnaus Artūro žūtį prie Parlamento.
„Su Genovaite susipažinau, kai jai būnant ligoninėje 1991 metais pranešėme apie jos sūnaus žūtį prie Parlamento. Tada susipažinome ir draugystė lydėjo visą gyvenimą. Tai mano trečia šeima – mano, mano žmonos ir Genovaitės Sakalauskienės šeima“, – prisiminė A. Dudavičius.
Kartu su Genovaite jis daugelį metų organizavo Artūro Sakalausko atminimo minėjimus, siekdami, kad jo žūties istorija būtų prisimenama ne tik Dzūkijoje, bet ir visoje Lietuvoje.
„Kartu su Genovaite organizavome minėjimus, kad vargas ir žūtis didvyrio Artūro ir jo senelio būtų girdimas tiek Dzūkijoje, tiek visoje Lietuvoje“, – sakė A. Dudavičius.
„Stengiamės, kad nebūtų pamiršta praeitis“
Sausio 13-osios brolijos Alytaus skyriaus pirmininkas Petras Vitunskas taip pat pabrėžė ypatingą ryšį su Sakalauskų šeima.
„Didelė garbė buvo pažinti Artūrą Sakalauską ir Genovaitę Sakalauskienę“, – sakė jis.
P. Vitunskas prisiminė, kad pats budėdavo savanorių tarnyboje, o po Artūro žūties buvo paskirtas jo kapo komendantu per laidotuves.
„Kai Artūras Sakalauskas žuvo – sukrėtė. Buvau laidotuvėse kapų komendantu paskirtas, saugojau Sakalausko kapą, kad nebūtų jokių incidentų. Stengiamės, kad nebūtų pamiršta praeitis“, – kalbėjo P. Vitunskas.
Jai buvo svarbus tautiškumas ir pilietiškumas
Ilgametis švietimo srities lyderis, patriotas Vytuolis Valūnas Genovaitę Sakalauskienę pažinojo daugelį metų.
Jo teigimu, ji buvo žmogus, kuriam tautiškumas, patriotiškumas ir pilietiškumas nebuvo tik žodžiai.
„Genovaitę pažinau kaip žmogų. Jai buvo svarbus tautiškumas, patriotiškumas, pilietiškumas. Ji buvo kviečiama į mokyklas, daugiausiai į Dainavos progimnaziją, kur mokėsi Artūras Sakalauskas. Jos bendravimas su mokiniais ir Lietuvos kariais darė didelį poveikį“, – sakė V. Valūnas.
Pasak jo, Genovaitės gyvenimo reikšmė nesutelpa vien į jos šeimos istoriją. Ji savo buvimu ir veikla palietė daugybę jaunų žmonių.
„Šiandien laidojant buvo pasakyta, kad ji turėjo du vaikus, bet iš tiesų ji turėjo daug vaikų – mokiniai, jauni savanoriai – tai savotiški jos vaikai. Žemai lenkiuosi Genovaitės Sakalauskienės atminimui. Tai žmogus, kuris nusipelnė mūsų pagarbos“, – sakė V. Valūnas.
Genovaitės Sakalauskienės gyvenimo istorija neatsiejama nuo Artūro Sakalausko atminimo. Jai netekus sūnaus, jo istorija tapo ir jos gyvenimo dalimi – priminimu apie skaudžią Lietuvos laisvės kainą ir pareigą nepamiršti žmonių, kurie dėl jos paaukojo gyvybę.
