Praėjusį sekmadienį Alytaus rajono Ryliškių Šv. Monikos bažnyčioje vykę tituliniai Šv. Monikos atlaidai šiemet buvo išskirtiniai – atidengta šios bažnyčios statytojo monsinjoro Stanislovo Stankevičiaus atminimo lenta. Šv. Mišias aukojo kunigas Kęstutis Dvareckas ir Lietuvos kariuomenės kapelionas, pulkininkas leitenantas Remigijus Butkevičius. Apie daugelio Tėveliuku vadintą kunigą kalbėjo jį gerai pažinoję žmonės, parodytas maždaug 10 minučių trukmės vaizdo filmas su paties monsinjoro pasisakymais ir gražiausiomis mintimis. Po Mišių koncertą dovanojo solistė Judita Leitaitė.
Šių metų atlaidų svarbiu akcentu tapo monsinjoro Stanislovo Stankevičiaus atminimo įamžinimas ant bažnyčios sienos, kurios statybai 1991–1993 m. jis vadovavo. Atminimo lentos įrengimu rūpinosi kunigas Kęstutis Dvareckas, kalbėdamas apie jos atsiradimą akcentavęs dėkingumą ne tik kunigui, bet ir tuometiniams Ryliškių žmonėms.
Kęstutis Dvareckas: „Šita bažnyčia neatsirado savaime“
„Labai, labai daug dėkingumo. Žmonės, šita bažnyčia nėra savaime kažkaip atsitikus. Labai daug žmonių norėjo, anuomet patys kaimo žmonės važiavo iki pat Maskvos, gavo leidimus“, – kalbėjo K. Dvareckas.
Pasak jo, monsinjoras S. Stankevičius neturėjo nei didelių finansinių galimybių, nei įtakingo užnugario, tačiau žmonių tikėjimas, jų pastangos ir klebono atkaklumas davė rezultatą, kurį Ryliškiuose matome iki šiol.
„Sunku patikėti, kad turim, ką turim“, – sakė K. Dvareckas, kartu atkreipdamas dėmesį, kad šiandien jau tenka rūpintis šios bažnyčios išsaugojimu, o tai nėra paprasta, nes žmonių parapijose mažėja.
„Visi svajojam apie tam tikrą saugumą, savo kiemus, savo trobas, kurias norim puoselėt, o į tą bendrystę sunkiau investuojam savo laiką, talentus ir tuo pačiu kitus resursus“, – kalbėjo kunigas.
Patį S. Stankevičių K. Dvareckas apibūdino trumpai – paprastas kaip kasdienė duona. Pasak jo, monsinjoras nesureikšmindavo nei savo pareigų, nei titulo, o jo paprastumas visus nuginkluodavo.
„Nebuvo jaučiamas joks išankstinis lūkestis, kad gerbkite mane vien už tai, kad aš turiu kitokius drabužius negu jūs ar kažkokį statusą Bažnyčioje“, – prisiminė K. Dvareckas.
Henrikas Janukaitis: „Kiekvienam savo širdį atidavė“
Apie monsinjorą S. Stankevičių kalbintas ir jo ilgametis vargonininkas Henrikas Janukaitis, kunigą pažinojęs nuo 1966 metų ir su juo dirbęs ilgus metus – iki pat paskutiniųjų S. Stankevičiaus tarnystės Alovėje metų.
„Koks jis buvo, tai visi aplinkui tą patį pasako. Dar ir šiandien atėjo moteris ir sako, koks jis buvo nuostabus žmogus. Nė vieno neužgavo, nė vieno neįžeidė, kiekvienam savo širdį atidavė, atidavė visą savo gerumą“, – pasakojo H. Janukaitis.
Ilgametis vargonininkas S. Stankevičių pažinojo skirtingose jo tarnystės vietose – Ryliškiuose, Alovėje, Punioje, Krikštėnuose – ir teigė, kad visur jis išliko toks pats, buvo gerbiamas žmonių.
Paklaustas apie Ryliškiuose atidengtą atminimo lentą, H. Janukaitis atsakė: „Jis to nusipelnė. Jis kitaip ir nemokėjo būti.“
Remigijus Butkevičius: „Paprastumas ir kuklumas buvo didžiausios jo dovanos“
Kartu Šv. Monikos atlaidų Mišias aukojęs Lietuvos kariuomenės kapelionas, pulkininkas leitenantas Remigijus Butkevičius taip pat pirmiausia išskyrė S. Stankevičiaus paprastumą ir kuklumą.
„Iš tiesų labai daug prisiminimų ir labai šiltų. Išskirčiau jo paprastumą ir kuklumą – turbūt tai buvo didžiausios dovanos“, – sakė R. Butkevičius.
Kapelionas priminė ir glaudų Tėveliuko ryšį su Lietuvos kariuomene. Pasak jo, S. Stankevičius buvo didelis kariuomenės mylėtojas ir palaikytojas, turėjo daug bičiulių tarp kariškių – nuo eilinių karių iki vadų generolų.
„Visada rasdavo tinkamą žodį, tinkamą pasakymą ir tinkamą bendravimą su kiekvienu, su kuriuo susitikdavo“, – pasakojo R. Butkevičius.
Ryliškių parapijai kariuomenės kapelionas palinkėjo širdyje išsaugoti Tėveliuko atminimą, už jį melstis ir dėkoti Dievui už galimybę jam pastatyti šią bažnyčią bei joje būti su žmonėmis.
„Jis buvo iš tiesų išskirtinis žmogus tiek Dzūkijoje, tiek visoje Lietuvoje“, – sakė R. Butkevičius.
Veronika: „Ir dūšią atidavė, ir pinigus, viską“
Po Mišių kalbinta Ryliškių parapijietė Veronika, prisimenanti ir pačią bažnyčios statybą, monsinjorą S. Stankevičių vadino labai geru ir maloniu žmogumi.
„Jau tokio reikia paieškoti“, – sakė ji.
Paklausta, kuo tuometis klebonas sugebėdavo patraukti žmones, Veronika atsakė: „Savo švelnumu, gerumu, darbais ir viskuo jis mus traukė.“
Parapijietė prisiminė, kad bažnyčią statyti buvo sunku, reikėjo ir žmonių, ir pinigų, tačiau vietos gyventojai kleboną gerbė, mylėjo ir prie statybos prisidėjo tuo, kuo tik galėjo.
„Visi jį labai gerbė, mylėjo. Atrodytų lauktai statybai paskutinius pinigus dėjo“, – pasakojo Veronika, o paklausta, ar žmonės į bažnyčios statybą sudėjo ir savo dūšią, atsakė: „Ir dūšią atidavė, ir pinigus, tikrai viską.“
Atidengta atminimo lenta
Po šv. Mišių ant Ryliškių Šv. Monikos bažnyčios sienos, kairėje įėjimo pusėje, atidengta jos statytojui monsinjorui Stanislovui Stankevičiui skirta atminimo lenta, kurios įrengimu rūpinosi kunigas Kęstutis Dvareckas.
Atidengiant lentą prisimintas ne tik pats monsinjoras, bet ir kartu su juo bažnyčią statę Ryliškių krašto žmonės, kurių pastangas tądien savo pasisakymuose ne kartą minėjo pašnekovai.
Filme vėl prabilo pats monsinjoras
Atlaidų dalyviams parodytas ir maždaug 10 minučių trukmės „Danielius.net“ vaizdo filmas apie monsinjorą Stanislovą Stankevičių, parengtas iš anksčiau nufilmuotos archyvinės medžiagos.
Filme skambėjo paties monsinjoro pasisakymai ir gražiausios jo mintys, todėl susirinkusieji galėjo ne tik klausytis kitų žmonių prisiminimų apie Tėveliuką, bet ir ekrane dar kartą pamatyti bei išgirsti jį patį – jo balsą, kalbėjimą ir mintis, kurias visada visiems sakydavo be pagražinimo.
Po šv. Mišių – Juditos Leitaitės koncertas
Šv. Monikos atlaidus gražiai užbaigė viešnios iš Vilniaus, žinomos Lietuvos solistės Juditos Leitaitės koncertas. Ypač jautriai nuskambėjo paskutinės dvi jos atliktos giesmės – „Aleliuja“ ir „Lietuva“. Joms skambant visi susirinkusieji atsistojo, o bažnyčią pripildė ypatinga rimtis ir susikaupimas. Tai buvo nuoširdi pagarbos ir dėkingumo akimirka šiai šventovei, jos statytojui monsinjorui Stanislovui Stankevičiui, visiems, kurie savo tikėjimu, darbu bei malda ją kūrė ir tebekuria. Ši graži akimirka tapo prasmingu visos atlaidų šventės užbaigimu ir priminimu, kaip svarbu gerbti bei nepamiršti tų, kurie tiek daug nuveikė dėl mūsų ir ateities kartų.
