Kol daugelis jaunų žmonių svajoja apie karjerą didmiesčiuose ar užsienyje, vilnietis Kasparas Kinčius pasirinko visiškai kitokį kelią. Baigęs studijas Anglijoje, dirbęs biure ir galėjęs kurti karjerą sostinėje, jis iškeitė miesto ritmą į Dzūkijos ramybę, Metelių ežero pakrantę ir malkomis kūrenamą picų krosnį. Šiandien jo vardas gerai žinomas ne tik vietos gyventojams, bet ir poilsiautojams, kurie vasarą specialiai užsuka prie Metelių paragauti autentiškų neapolietiškų picų.
Jau septintą sezoną prie Metelių ežero stovintis jo maisto vagonėlis tapo neatsiejama vasaros dalimi. Čia žmonės atvyksta ne tik pavalgyti – jie grįžta dėl jaukios atmosferos, nuoširdaus bendravimo ir rankomis, gyvos ugnies kaitroje kepamų picų. Pats Kasparas neslepia, kad verslą pradėjo neturėdamas jokios patirties, tačiau nuolatinis mokymasis, stažuotė Neapolyje ir meilė savo darbui padėjo sukurti tai, kuo šiandien gali didžiuotis.
Jo istorija – ne tik apie picų kepimą. Tai pasakojimas apie žmogų, kuris išdrįso atsisakyti įprasto karjeros modelio ir pasirinko gyvenimą arčiau gamtos, mažesnėje bendruomenėje, kur svarbiausi tampa ne greitas pelnas ar verslo plėtra, o darbo kokybė, ryšys su žmonėmis ir vidinė ramybė.
Apie drąsų gyvenimo posūkį, verslo kūrimą Dzūkijoje, gyvenimo vertybes ir tai, kodėl tikrieji gyvenimo džiaugsmai slypi paprastume, „Dzūkų žinios“ kalbasi su Kasparu Kinčiumi.
– Esate vilnietis, studijavote Anglijoje, dirbote biure. Kas nutiko, kad vieną dieną nusprendėte viską pakeisti ir persikelti gyventi į Dzūkiją?
– Užaugau mieste, paskui Anglijoje mieste gyvenau, pamačiau, kad norisi gyventi paprastesnį, lėtesnį gyvenimą, arčiau gamtos, mažesnėse bendruomenėse, mažesniuose draugų ratuose. Tada atsirado draugų, kurie pakeitė gyvenamąsias aplinkas, išėjo iš miestų į kaimus ar mažesnius miestelius. Tas man buvo labai artima ir pasekiau jų pavyzdžiu. Nusipirkau žemės sklypą su prūdu.
– Kodėl pasirinkote būtent picų kepimą? Ar kulinarija buvo sena Jūsų aistra, ar ši idėja gimė jau persikėlus į Lazdijų kraštą?
– Ši idėja gimė jau persikėlus į Lazdijų kraštą. Gyvendamas bute neturėjau galimybių eksperimentuoti, o atsiradus kiemui ir daugiau erdvės – norėjosi išbandyti ką nors nauja. Kartu su draugu pasistatėme molinę krosnį ir pradėjau kepti picas – be jokios patirties, be verslo planų, tiesiog savo malonumui.
Kviečiau draugus ir kaimynus paragauti. Nors pirmosios picos buvo toli gražu netobulos, žmonėms jos patiko, o mane patį šis procesas taip įtraukė, kad kepiau jas kelerius metus vien dėl malonumo. Tik vėliau ši veikla virto verslu. Dabar jau septintus metus vasaros sezoną kepu picas, o žiemą dirbu kitus ūkio darbus. Kaime veiklos netrūksta – statybos, įvairūs remonto darbai, aplinkos tvarkymas. Man toks gyvenimas labai patinka.
– Kaip keitėsi Jūsų verslas per tuos metus?
– Pradėjau visiškai neturėdamas patirties. Tik dabar galiu pasakyti, kad mano verslas įgavo tvirtą pagrindą. Per tuos metus buvo daug bandymų, klaidų, nesėkmingų receptų ir nuolatinio mokymosi. Gal iš šalies tas augimas nėra labai matomas, tačiau pats jaučiu, kad pagaliau atradau savo tešlos receptą, darbo ritmą ir kokybės standartus.
Šiandien turiu du maisto vagonėlius. Vienas nuolat stovi Meteliuose, o su kitu vykstame į festivalius ir įvairias šventes. Abiejuose įrengtos profesionalios malkinės krosnys. Darbas su gyva ugnimi nėra paprastas – reikia išmokti valdyti temperatūrą, kuri siekia 400–500 laipsnių. Tačiau būtent tai ir suteikia picoms išskirtinį skonį. Mane visada žavėjo archajiškas maisto gaminimo būdas, kai rezultatas priklauso ne tik nuo recepto, bet ir nuo žmogaus meistriškumo.
– Ar nebuvo abejonių, kad mažame kaime toks verslas gali nepasisekti?
– Žinoma, abejonių buvo. Tačiau ilgai ieškojau vietos, kur žmonės natūraliai rinktųsi ilsėtis. Kai atradau vietą prie Metelių ežero, supratau, kad ji tam puikiai tinka. Pamačiau, jog tokios paslaugos čia labai trūksta.
Kai verslas jau įsibėgėjo, nusprendžiau dar labiau tobulėti ir išvykau mokytis į Neapolį. Baigiau sertifikuotus neapolietiškų picų kepimo kursus, kur viskas vyksta pagal labai griežtus standartus – nuo miltų ir druskos pasirinkimo iki tešlos minkymo ir kepimo technikos. Mėnesio stažuotė buvo labai vertinga ir padėjo pakelti picų kokybę į visai kitą lygį.
– Kaip į Jūsų sumanymą reagavo vietiniai gyventojai ir poilsiautojai? Ar jaučiate, kad tapote Metelių vasaros dalimi?
– Pradžioje nelabai supratau, kurie vietiniai, kurie poilsiautojai, nes pastarųjų daug privažiuoja iš viso regiono. Paskui susipažinau su vietiniais, visi buvo labai draugiški, palaikė mano idėją. Ir aš stengiuosi draugiškai bendrauti, man malonu, kai tie patys žmonės sugrįžta, svarbu, kad vietiniams žmonėms būčiau priimtinas, neleidžiu garsios muzikos, neprekiauju alkoholiu. Mano gyvenimo pasaulėžiūra – be alkoholio.
– Kokią ateitį matote savo picerijai?
– Kartais pagalvoju apie nedidelį restoranėlį, tačiau neskubu. Man labai patinka pats gaminimo procesas ir tiesioginis bendravimas su žmonėmis. Kai iškepi picą ir matai žmogaus reakciją, gauni daug daugiau nei vien finansinį atlygį.
Jeigu vaikyčiausi tik pelno, šiandien tikriausiai pats jau nebekepčiau picų – būčiau vadovas, kuris tvarko dokumentus ir organizuoja darbą. Bet man to nesinori. Nenoriu tapti picerijų tinklo savininku. Verčiau liksiu mažesnis, tačiau išlaikysiu kokybę ir ryšį su žmonėmis. Man svarbu nepamiršti, dėl ko visa tai pradėjau.
– Ko išmokė gyvenimas kaime? Ar pasiilgstate Vilniaus tempo, ar šiandien jau neįsivaizduojate savęs kitur?
– Niekada į nieką nespjaunu, kai gyvenau mieste, man nebuvo labai blogai. Bet gyvenimo kokybė mieste ir kaime man yra du nesulyginami dalykai. Gyvenau dideliuose miestuose, galiu palyginti. Žinoma, vasarą mano gyvenimo tempas čia labai įtemptas, bet kokybė skiriasi. Į darbą važiuoju 15 minučių, žinau, kad nebus jokių spūsčių, paslaugų kokybė rajone gera, nėra eilių, žmonės linkę bendrauti, vieni kitus pažįsta. Smagu, kai sutinki daug pažįstamų. Skatinu jaunus žmones atsigręžti į mažesnius miestelius. Mes čia turime įvairių veiklų, Lazdijuose lankau net du šokių kolektyvus. Čia didelės galimybės: nesėdėk namuose ir susirasi draugų bei veiklų. Man čia patinka, ir paslaugų kainos mažesnės.
– Kodėl, Jūsų manymu, vis daugiau žmonių palieka didmiesčius ir renkasi gyvenimą regionuose? Ar Jūsų istorija galėtų būti pavyzdys kitiems?
– Kai augau mieste, tai to miesto atsikandau, jei gyventum vaikystėje kaime ar miestelyje, gal sulaukęs pilnametystės norėtum išvažiuoti į miestą. Kai jaunas žmogus pradeda savo gyvenimą, tai nori viską patirti, manau, kad sveika išbandyti vietas, kur gyventi. Tai savęs ieškojimas. Norėtųsi dažnesnių atvejų, kai žmonės pabaigia mokslus užsienyje, o paskui sugrįžta į kaimus ar miestelius. Norėtųsi daugiau tokių pavyzdžių.
– Jei šiandien sutiktumėte save prieš dešimt metų, ką pasakytumėte?
– Pirmiausia paklausčiau: ar tu esi laimingas? Jei atsakymas būtų neigiamas, paklausčiau – kodėl? O tada pasakyčiau, kad tikrieji gyvenimo džiaugsmai slypi daug paprastesniuose dalykuose.
Man gyvenimas regione reiškia galimybę turėti savo žemės lopinėlį, pasodinti medį, nupjauti žolę, pakurti ugnį, pabūti gamtoje. Daugeliui tai atrodo kasdienybė, o man – tikra prabanga. Esu įsitikinęs, kad paprastume slypi didžiausia gyvenimo kokybė. Regionuose lengviau susikurti tokį gyvenimą, kuriame daugiau ramybės, daugiau tikrumo ir mažiau nereikalingo skubėjimo.
