Birželio 27–28 dienomis Alytaus rajone, Rumbonių kaime, nuaidėjo ketvirtasis respublikinis folkloro festivalis „Prieg melsvo Nemunėlio“. Dvi dienas trukusiame renginyje koncertavo 12 kolektyvų iš įvairių Lietuvos regionų. Kasmet vykstanti šventė suburia gausų būrį folkloro ansamblių, kapelų ir vietos gyventojų, puoselėjančių dzūkiškas tradicijas, dainas bei šokius vaizdingų Nemuno krantų apsuptyje.
Aktyvi Rumbonių folkloro ansamblio dalyvė Lina Tumynienė džiaugiasi, kad folkloro tradicijos Rumbonyse išlieka gyvos ir aktyvios, o prie kolektyvo prisijungia vis daugiau naujų žmonių. Pasak jos, folkloras žmonėms patinka, tačiau dažnai reikia juos paskatinti įsitraukti. „Pakvietus – ateina, kur jie dėsis“, – šypsosi pašnekovė.
Alytiškei Janinai Simanavičienei folkloras pirmiausia reiškia bendrystę, sujungiančią žmones. „Jeigu sėdėtume namuose, ligos kibtų, o dabar šokame, dainuojame, džiaugiamės gyvenimu“, – sako ji.
Tautiniais drabužiais pasipuošę Jolanta ir Vilius Dranceikai iš Dubingių (Molėtų r.) pasakoja daug girdėję apie Rumbonis ir jų apylinkes, tačiau iki šiol čia nebuvo apsilankę. Todėl festivalis tapo puikia proga ne tik dalyvauti šventėje, bet ir pažinti šį kraštą.
Alytaus seniūnas Kęstutis Tumynas, pats muzikuojantis, dainuojantis ir puoselėjantis liaudies muziką, karštą šventės dieną vaišino svečius gira. Dzūkuodamas jis džiaugėsi, kad šiemet festivalį papildė vakaruška, kuri, jo nuomone, visiškai pasiteisino. „Ir jaunimas, ir vyresnio amžiaus žmonės šoka polką bei kitus senovinius šokius. Smagu žiūrėti – dūšia džiaugiasi“, – sakė K. Tumynas.
Anot seniūno, folkloras Lietuvoje išlieka gyvybingas, o kolektyvai noriai dalyvauja festivalyje. „Folkloro mylėtojus jungia meilė muzikai, šokiui, tradicijoms ir draugystei“, – pabrėžė jis. K. Tumynas neabejoja, kad liaudies muzika Lietuvoje turi ateitį – liaudies dainą ir šokį vis dažniau atranda ne tik vyresnioji karta, bet ir jaunimas bei žiūrovai. Visiems festivalio dalyviams jis linkėjo sveikatos, energijos, vienybės, džiaugtis taikiu Lietuvos dangumi ir mažiau bėdoti.
Šventės dalyvis Antanas, besivaišindamas kiaušiniene ir prisėdęs ant suolo, sakė, kad Rumbonių kraštas jam labai artimas – čia glūdi jo šaknys, tad atvažiuoti į čia jam visada yra privalu.
Aukštadvario ir Trakų Vokės folkloro ansamblių vadovas Vaidas Lengvinas prisipažino, kad į Rumbonis visada gera sugrįžti. „Čia jaučiuosi tarsi Lietuvos pakraštyje, kur teka Nemunas. Gera pabūti, pasimelsti. O dar ir daina skamba…“ – mintimis dalijosi ne pirmą kartą į festivalį atvykęs pašnekovas.
Kaišiadorių folkloro kolektyvo „Verpeta“ armonikininkė Angelė Kurauskienė teigė, kad į Rumbonis ją traukia stiprus bendruomeniškumo jausmas ir ypatinga gamtos galia, o kai tokia čia jėga, neįmanoma nerasti laiko atvykimui pas savus dūšios žmones.
Daugų folkloro ansamblio „Kuparas“ vadovė Danutė Zarauskienė džiaugėsi galėdama dalyvauti šioje šventėje. „Čia sutinku daug įdomių žmonių, susipažįstame su kitais ansambliais, susidraugaujame“, – sakė ji. Į festivalį kolektyvas atvežė dzūkiškų dainų, kurios papildė šventės programą autentišku skambesiu.
Ir nors abi renginio dienos buvo labai karštos, o festivalio programa – ilga, persipynusi net ir su šv. Mišių apeigomis, nei ansamblių nariai, nei žiūrovai nesiskundė gamtos teikiamais (ne)patogumais. Priešingai – visi džiaugėsi galėdami ilgėliau pabūti autentiškoje Dzūkijos folkloro sostinėje Rumbonyse, kur net mobiliojo ryšio beveik nėra. O gal tai ir yra viena didžiausių festivalio vertybių – kai bent trumpam dingsta signalas telefonuose, tai nors tada sustiprėja ryšys tarp žmonių.
