Iššūkis, virtęs gyvenimo būdu
Alytaus rajone, vaizdingose Punios apylinkėse, jau daugiau nei keturis dešimtmečius netyla bičių dūzgesys. Čia gyvenantis bitininkas Sigitas Vaitkevičius savo ūkį vadina ne verslu, o gyvenimo būdu ir širdies atgaiva. Šiandien jo bityne stovi apie 60 avilių, o tarp jų – ir pats pirmasis, prieš 45 metus dovanotas žmonos brolio. Iki šiol jis išlikęs pilnas bičių ir saugomas kaip brangus prisiminimas. Nors bitininkystė reikalauja daug žinių, kantrybės ir atsidavimo, Sigitas įsitikinęs, kad šiame amate svarbiausia yra ryšys su gamta ir pagarba bitėms.
Kelias į bitininkystę prasidėjo netikėtai. Viena Strėčių kaimo gyventoja kadaise prasitarė, kad laikyti bites yra labai sunku ir ne kiekvienam tai pavyksta. Tokie žodžiai vyrą paskatino išbandyti save. Kaip prisimena pats S. Vaitkevičius, iššūkis greitai virto aistra, kuri lydi jį iki šiol. Tiesa, pirmieji žingsniai nebuvo lengvi – vienas pirmųjų bičių įgėlimų buvo toks stiprus, kad bitininkas net pusvalandžiui prarado sąmonę automobilyje, stovėjusiame po obelimi. Tačiau ši skaudi patirtis neatbaidė nuo noro pažinti paslaptingą bičių pasaulį.
Šeimos pagalba – neįkainojama
Per daugelį metų bitininkystė tapo ne tik Sigito, bet ir jo šeimos kasdienybės dalimi. Bityne kartu darbuojasi ir žmona, kurią vyras vadina tikra savo partnere. Nors moteris yra alergiška bičių įgėlimams, ji aktyviai prisideda prie darbų – prižiūri bičių šeimas, gaudo spiečius ir padeda tada, kai vyras būna darbe.
Pasak Sigito Vaitkevičiaus, vienam prižiūrėti tokį ūkį būtų labai sudėtinga. Jis neslepia, kad žmona ne kartą išgelbėjo situaciją, kai reikėjo greitai sureaguoti į spiečių išskridimą ar atlikti kitus neatidėliotinus darbus.
Bitynas – ne verslas, o širdies atgaiva
Nors daugeliui medus atrodo savaime suprantamas produktas, bitininkai puikiai žino, kiek pastangų reikia jam išgauti. Sigitas pabrėžia, kad bitininkystė yra sunkus fizinis darbas, ypač vasarą, kai medų tenka sukti dideliame karštyje. Pasak jo, žmonėms, kurie medų mato tik parduotuvės lentynoje ar turguje, dažnai sunku suvokti, kiek valandų darbo slypi kiekviename stiklainyje.
Bitininkas įsitikinęs, kad geriausiai tai suprastų tie, kurie patys pabandytų prižiūrėti bent vieną avilį. Tuomet paaiškėtų, kiek laiko ir pastangų reikia bičių priežiūrai, avilių tvarkymui, medaus surinkimui bei jo paruošimui vartotojams.
Su bitėmis reikia susitarti
Kalbėdamas apie savo augintines, Sigitas Vaitkevičius dažnai pabrėžia jų jautrumą žmogui. Jo įsitikinimu, bitės jaučia žmogaus nuotaiką, emocinę būseną ir net kvapus. Todėl į bityną negalima eiti susierzinus, pavargus ar kupinam neigiamų minčių.
Bitininkas pasakoja, kad kiekvieną rytą pasisveikina su savo bitėmis, o grįžęs namo vėl apeina avilius. Per ilgus metus tarp žmogaus ir vabzdžių užsimezgė savotiškas ryšys, kurį sunku paaiškinti tiems, kurie niekada nėra dirbę bityne. Būtent todėl vyras dažnai kartoja, kad su bitėmis reikia ne kariauti, o susitarti.
Nuolatinis domėjimasis naujovėmis taip pat tapo svarbia jo darbo dalimi. Sigitas seka užsienio kolegų patirtį ir taiko įvairius metodus kovai su bičių ligomis. Vienas jų – dūminimas propoliu, kuris, pasak bitininko, padeda stiprinti bičių šeimas ir gerinti jų būklę.
Ateities iššūkiai ir meilė amatui
Punios apylinkių pievos ir miškai leidžia bitėms surinkti įvairių augalų nektarą, todėl bityne išgaunama skirtingų rūšių medaus. Vis dėlto Sigitas pripažįsta, kad šiandien vien iš bitininkystės pragyventi būtų sunku. Didelė konkurencija ir ne visuomet pakankama paklausa verčia bitininkus ieškoti papildomų pajamų šaltinių.
Nepaisant to, medų jis laiko viena vertingiausių gamtos dovanų žmogui. Per ilgus darbo metus sukaupta patirtis leido dar labiau įvertinti šio produkto naudą ir jo išskirtinumą.
Nors S. Vaitkevičius turi sukaupęs didžiulę patirtį ir prižiūri apie 60 avilių, jis abejoja, ar ateityje kas nors iš artimųjų perims jo puoselėjamą ūkį. Tačiau kol leidžia sveikata, vyras džiaugiasi kiekviena diena tarp bičių ir tikisi dar ilgai tęsti šį seną amatą.
Bitininkystės prasmę jis apibūdina paprastai – bitė yra ypatingas gyvūnas, kurį suprasti gali ne kiekvienas. Galbūt todėl šis amatas ir po daugiau nei keturiasdešimties metų Sigito Vaitkevičiaus gyvenime išlieka ne darbu, o pašaukimu.
