Praėjusią savaitę Anapilin iškeliavo Radvilonių kaimo (Pivašiūnų seniūnija) gyventojas, ilgametis bendruomenės žmogus, nuoširdus parapijietis ir krašto šviesulys Petras Pultarackas. Jam buvo 78-eri. Visą gyvenimą jis skyrė ne tik šeimai, bet ir savo gimtajam kaimui, jo žmonėms bei Butrimonių Išganytojo bažnyčiai, kurios tarybos nariu buvo daugelį metų.
Petras gimė ir užaugo Radvilonių kaime gausioje aštuonių vaikų šeimoje. Būdamas jauniausias vaikas, jis liko gimtuosiuose namuose rūpintis tėvais ir ūkiu, kai vyresnieji broliai ir seserys sukūrė savo šeimas ir išsiskirstė kas sau.
Savo gyvenimą Petras susiejo su kaimyninio Tabalenkos kaimo gyventoja Ona Dumbliauskaite. Užauginę dukrą ir du sūnus, jie džiaugėsi gausia šeima – šešiais anūkais ir vienu proanūkiu. Artimieji jį prisimena kaip rūpestingą vyrą, mylintį tėvą ir senelį, kuriam šeima visuomet buvo didžiausia vertybė.
Darbinį kelią P. Pultarackas pradėjo vietiniame kolūkyje, kur dirbo vairuotoju-tiekėju. Vėliau, keičiantis santvarkai, dirbo Alytaus šilumos tinkluose, o pensijos sulaukė eidamas ūkvedžio pareigas Alytaus kūdikių namuose. Tačiau bene didžiausias jo pašaukimas buvo ne pareigos ar darbovietės, o gebėjimas kurti, padėti ir telkti žmones.
Visą gyvenimą Petras jautė ypatingą meilę medžiui ir statyboms. Savo rankomis atnaujino namus, statė ūkinius pastatus, nuolat domėjosi techniniais sprendimais ir ieškojo geriausių būdų darbus atlikti kuo geriau. Jo patarimų ir pagalbos dažnai prašydavo kaimynai ir giminaičiai. Jis niekada neatsisakydavo padėti, nes tikėjo, kad bendruomenės stiprybė pirmiausia slypi tarpusavio nuoširdžioje pagalboje.
Ne mažiau svarbi jo gyvenimo dalis buvo muzika. Savarankiškai išmokęs groti armonika, Petras dažnai pradžiugindavo susirinkusius šeimos narius, draugus ir kaimynus. Jo atliekamos polkos bei valsai ne tik praskaidrindavo kasdienybę, bet ir suburdavo žmones bendrystei. Daugelis iki šiol prisimena jaukius vakarus, kai jo muzika pripildydavo namus šilumos ir geros nuotaikos.
Didelį pėdsaką Petras paliko ir kaimo dvasiniame gyvenime. Jo rūpesčiu prieš daugelį metų prie kelio į kapines buvo pastatytas kryžius – tikėjimo, pagarbos ir atminties simbolis. Likimo ironija tapo tai, kad per pačias Velykas, kai po traumos ligoninėje Petras kovojo už savo gyvybę, neatlaikė ir šis kryžius – nulūžo. Kaimo žmonės netrukus jį atstatė, tačiau pats Petras iš ligoninės jau nebegrįžo. Po beveik dviejų mėnesių sunkaus gydymo jis iškeliavo Amžinybėn.
Šv. Mišias už velionį Butrimonių Išganytojo bažnyčioje aukojo dabartinis parapijos klebonas Algimantas Baltuškonis bei anksčiau Butrimonyse tarnavęs, Petrą gerai pažinojęs Aukštadvario klebonas Juozas Bakšys.
„Sužinojęs apie Petro mirtį negalėjau neatvykti jo pagerbti paskutinėje kelionėje. Nors tarnauju keliose parapijose ir darbų netrūksta, man buvo labai svarbu pasakyti atsisveikinimo žodį jo gimtojoje bažnyčioje. Petras buvo žmogus, kuris tyliai ir nuoširdžiai dirbo parapijos labui. Jis skatino žmones būti arčiau Dievo, nebijoti bendrauti su kunigu, rūpintis savo bendruomene. Nors jo darbai ne vieno dažnai likdavo nepastebėti, tačiau buvo labai reikšmingi. Linkėčiau, kad šiame kaime atsirastų žmonių, tęsiančių jo pradėtus darbus“, – sakė klebonas J. Bakšys.
Atsisveikinti su velioniu Alytuje susirinko apie 300 žmonių. Kaip buvo pageidavęs pats Petras, kiekvienas atvykęs buvo šeimos narių pasitiktas, pakalbintas ir pavaišintas. Buvo prisiminti gražiausi gyvenimo metai, praleisti Radvilonių kaime, dalijamasi prisiminimais apie žmogų, kuris mokėjo vienyti ir burti aplink save kitus.
Į paskutinę kelionę Radvilonių kaimo kapinėse Petrą palydėjo ne tik artimieji, bet visi jau negausaus kaimo gyventojai. Jie atsisveikino su žmogumi, kuris daugeliui buvo tarsi vyresnysis patarėjas, bendruomenės ramstis ir tikras kaimo šeimininkas, griežtas Tėvas, taip ir nesulaukęs šių metų Tėvo dienos.
