Praėjusį šeštadienį Daugų seniūnijos Skabeikių kaimo bendruomenė susirinko į vieną pirmųjų savo švenčių. Tai buvo ne tik proga pabūti kartu, bet ir pasikalbėti apie nuveiktus darbus, ateities planus, pasidalyti džiaugsmais bei rūpesčiais, kurie neišvengiamai kasdien lydi kaimo žmogų.
Kaip ir dera tokiai bendrystės šventei, pirmiausia visi buvo pakviesti į Daugų Dievo Apvaizdos bažnyčioje aukotas šv. Mišias. Jas aukojo vos pernai čia tarnystę pradėjęs klebonas Jurgis Kazlauskas. Kunigas džiaugėsi žmonių noru burtis, tartis ir draugiškai gyventi. Pasak jo, šiandien itin svarbu, kad kaimai išliktų gyvi, o žmonės neprarastų ryšio su savo šaknimis.
„Smagu matyti, kad toks kaimas tokioje nepaprastai gražioje gamtoje gyvuoja. Jums galiu tik pavydėti, nes mano gimtinėje Kaišiadorių rajone daug kas buvo iškelta, numelioruota, nebeliko nei tokių senų sodybų, nei dvasinės gyvybės“, – sakė klebonas.
Po Mišių šventė persikėlė į Skabeikių kaimą. Ant kalniuko esančioje pievoje iš anksto buvo pastatyta didelė palapinė, prie kurios rinkosi vietiniai gyventojai ir svečiai. Čia skambėjo muzika, netrūko šiltų pokalbių ir bendrystės.
Susirinkusiuosius linksmino Daugų folkloro ansamblis „Kuparas“, vadovaujamas Danutės Zarauskienės, bei muzikantas Antanas Blėda, atvykęs net iš Nedzingės krašto.
Viena pagrindinių renginio organizatorių, Skabeikių kaimo bendruomenės pirmininkė Aldona Klimkevičienė, dar prieš šventę pasakojo, kad bendruomenė dar labai jauna, tačiau kupina vilčių ir noro augti.
„Taip jau sutapo, kad mūsų bendruomenė, įkurta 2024 metais, pradėjo viską beveik tuo pačiu metu, kaip ir čia atgaivinami buvę „Daugų žuvis“ žuvininkystės tvenkiniai. Naujieji įmonės savininkai kirto krūmus ir karklus užleistuose tvenkinių pakraščiuose, o mes pradėjome nuo kapinių tvarkymo“, – pasakojo A. Klimkevičienė.
Tačiau pats noras burtis gimė gerokai anksčiau – dar 2022 metais. Tuomet šalikelėje, kelyje Vilniaus link, ant kadaise didžiulio iš laukų atitempto akmens uždėjo užrašą „Skabeikiečiams“. Tai tapo simboliniu ženklu, kad ši vieta gyva, kad čia gyvena darbštūs, kūrybingi žmonės, saugantys savo krašto istorijas ir prisiminimus.
Vienais pirmųjų bendruomenės šauklių ir iniciatorių tapo Skabeikių kaimo senbuviai broliai Juozas ir Algis Šilanskai. Jie rinko senas nuotraukas, užrašinėjo vietinių žmonių pasakojimus, kaupė kaimo istoriją.
„Jų pradinis darbas buvo tarsi pirmieji mūsų krašto krikšto marškiniai. Juk visa surinkta medžiaga turi didžiulę išliekamąją vertę. Net buvo ruoštasi leisti knygą, tačiau tam sutrukdė sveikatos problemos“, – sakė bendruomenės pirmininkė.
Kadangi daugiausia patirties rengiant dokumentus turėjo pati Aldona, ji ir ėmėsi bendruomenės steigimo darbų. Nors bendruomenė vadinasi Skabeikių vardu, jai priklauso ir aplinkinių kaimų – Žilinčiškių, Bukau
iškių bei Rakščios – žmonės. Šiuo metu bendruomenėje yra 33 nariai – nuo jauniausio mokinio iki garbaus amžiaus senjorų.
Pirmasis bendras darbas buvo kapinių tvarkymas. Keletą savaitgalių vykusios talkos metu sutvarkyta aplinka, išvežti seni paminklai, antkapiai ir kitos atliekos.
62-ejų metų bendruomenės pirmininkė neslepia, kad ši veikla reikalauja daug laiko ir jėgų, tačiau meilė gimtajam kraštui viską atperka.
„Esu labai užsiėmusi ūkio darbais. Keli šimtai hektarų žemės, daug galvijų ir kasdieniai rūpesčiai atima beveik visą laiką. Tačiau savo kaimo negaliu pamiršti“, – sakė ji.
Skabeikių bendruomenė išsiskiria ir tuo, kad kviečia sugrįžti visus čia kadaise gyvenusius ar dirbusius žmones. Daugelis jų dirbo legendinėje „Daugų žuvies“ įmonėje, kurios istorija siekia apie penkis dešimtmečius.
„Gal jau nebėra senųjų trobelių, bet kaimo dvasia išliko ta pati – nuoširdi ir artima. Tikiu, kad prie čia jau apsigyvenusių jaunų šeimų prisijungs ir daugiau žmonių. Norisi, kad atsirastų daugiau darbo, daugiau gyvybės“, – vylėsi pirmininkė.
Paklausta apie savo didžiausius gyvenimo džiaugsmus, Aldona šypsosi paprastai ir nuoširdžiai:
„Su vyru Rimu užauginome sūnų ir dukrą, turime penkis anūkus. Atrodo, svarbiausi gyvenimo darbai jau padaryti. Belieka visiems palinkėti sveikatos, tolerancijos, draugiškumo ir noro burtis. Juk galime susitikti ne vien tik laidotuvėse. Patys puikiai suprantame, kad tokie planuoti susibūrimai daug šiltesni ir prasmingesni.“
Pasak jos, nors kaimas jau nebebus toks, koks buvo anksčiau, jis gali būti kitoks – gražus, gyvas ir jaukus.
„Norime parodyti, kad net atokiausias kaimas prie Trakų rajono ribos yra toks pats svarbus kaip ir visi kiti. Ir mes norime džiaugtis, švęsti, kurti. Esame dėkingi savivaldybei už investicijas į kapinių sutvarkymą. Dabar belieka siekti, kad bendruomenė turėtų savo patalpas susirinkimams, kad pradėti darbai nenutrūktų ir bendrystė tik stiprėtų“, – kalbėjo A. Klimkevičienė.
