Lazdijų krašto žmonėms Seinus, Berznyką ar Punską šiandien pasiekti nesunku. Siena seniai nebėra tokia, kokią ją prisimena mūsų tėvai ir seneliai. Ji skyrė šeimas, kaimus, parapijas ir žmones, nors jie kalbėjo ta pačia kalba, meldėsi toje pačioje bažnyčioje ir jautėsi esantys vienos tautos vaikai. Todėl Lazdijų krašto skaitytojui verta atsigręžti į pasienyje gyvenančių lietuvių istoriją. Ji yra mūsų visų istorija. Istorija apie lietuvių kovas dėl pamaldų gimtąja kalba.
Šiandien gali būti sunku suprasti, kad žmonės dėl tikėjimo galėjo pyktis, susimušti ar net pralieti kraują. Juk malda yra malda. Kokia kalba žmogus meldžiasi, regis, turėtų būti antraeilis dalykas.
Tačiau XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje kalba bažnyčioje reiškė kur kas daugiau. Ji reiškė tautinę tapatybę. O lietuviui, kuris šimtmečiais buvo įpratęs viešajame gyvenime girdėti lenkų, lotynų ar rusų kalbas, galimybė bažnyčioje išgirsti savo žodį buvo labai aiškus ženklas: mes esame čia.
Seinų vyskupija – lietuvių ir lenkų paribyje
Seinų, arba Augustavo vyskupija įkurta 1818 metais. Tai buvo didžiulė teritorija, apėmusi Suvalkų guberniją ir maždaug pusę Lomžos gubernijos. Vyskupiją sudarė apie 120 parapijų. Šiaurinėje jos dalyje gyveno daug lietuvių, pietuose daugiau buvo lenkų. Tačiau tarp šių teritorijų nebuvo aiškios tautinės sienos. Buvo daugybė mišrių parapijų, kuriose lietuviai ir lenkai gyveno šalia vieni kitų. 1897 metų gyventojų surašymo duomenimis, Seinų apskrityje lietuviai sudarė apie 60 procentų visų gyventojų, o lenkai – 23 procentus.
Skaičiai, žinoma, ne viską pasako. Daug svarbiau buvo tai, kokia kalba žmogus galėjo kalbėti viešai, mokytis, skaityti ir melstis. Čia lietuvių padėtis ilgą laiką nebuvo stipri. Dar 1837 metais Lazdijų dekanate lietuviškos papildomos pamaldos vyko tik vienoje – Miroslavo – parapijoje. Čia buvo sakomi mišrūs pamokslai, o lietuviškai giedama kartą per mėnesį.
Tai gerai parodo tuometinę padėtį. Lietuviai galėjo sudaryti daugumą kaimuose ar net parapijose, tačiau bažnyčioje jų kalba nebūtinai buvo daugumos kalba.
Kas buvo tos papildomos pamaldos?
Kalbėdami apie XIX amžiaus lietuviškas pamaldas neturėtume įsivaizduoti, kad visa šv. Mišių liturgija buvo atliekama lietuviškai. Tuo metu pagrindinė liturgijos kalba buvo lotynų. Lietuvių ir lenkų ginčai dažniausiai kilo dėl vadinamųjų papildomų pamaldų – Evangelijos skaitymo, pamokslo, rožinio, litanijų, įvairių maldų, giedojimo ir procesijų.
Būtent čia ir prasidėjo didžioji kova dėl kalbos. Iš pirmo žvilgsnio – dėl giesmių. Iš tikrųjų – dėl teisės kalbėti ir būti išgirstam.
Kodėl lietuvių kalba ilgai buvo nustumiama?
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje didelę reikšmę įgijo senoji slavų raštvedybos kalba, vėliau – lenkų kalba. Bažnyčioje svarbiausią vietą užėmė lotynų kalba. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų situacija dar labiau komplikavosi. Lietuviai atsidūrė Rusijos imperijoje, kur oficialiame gyvenime vis stiprėjo rusų kalba. Tuo metu lietuviško spausdinto žodžio buvo mažai, o nuo 1864 iki 1904 metų galiojo lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas. Bažnyčia liko viena iš nedaugelio vietų, kur lietuvių kalba galėjo pasiekti didelį žmonių būrį.
Lietuviai vis labiau norėjo melstis savo kalba. Dalis lenkakalbių parapijiečių norėjo išsaugoti iki tol bažnyčioje vyravusią tvarką. Iš pradžių buvo skundai. Vėliau – ginčai. Dar vėliau kai kur prasidėjo muštynės.
Vištytis – pirmieji vieši nesutarimai
Vienas iš ankstesnių viešai užfiksuotų nesutarimų dėl pamaldų kalbos Seinų vyskupijoje kilo 1881 metais Vištytyje. Lenkais save laikę parapijiečiai kreipėsi į vyskupą ir skundėsi nauju klebonu. Jiems nepatiko, kad vieną sekmadienį pamokslas sakomas lenkiškai, kitą – lietuviškai, kad pradėta lietuviškai giedoti ir mokyti katekizmo.
Seinų vyskupas Petras Povilas Vežbovskis pareikalavo klebono nusileisti, o lietuvišką pamaldų tvarką įgyvendinusį vikarą perkėlė į kitą parapiją. Tai buvo dar tik pradžia. Lietuvių tautinis atgimimas stiprėjo. Į parapijas atėjo naujos kartos kunigai. Lietuviškas žodis vis garsiau skambėjo ne tik knygnešių perduodamose knygelėse, bet ir bažnyčioje.
Lazdijai – konfliktas jau 1896 metais
Lazdijai šioje istorijoje užima ypatingą vietą. Lazdijų bažnyčia buvo baigta statyti 1895 metais. Tais pačiais metais joje pradėta lietuviškai giedoti. Tačiau lietuviškas giedojimas ne visiems patiko. Lietuviškuose šaltiniuose minima, kad lenkiškai kalbantys miestelėnai kėlė muštynes ir visaip trukdė lietuviams melstis. Dėl neramumų bažnyčia kuriam laikui buvo uždaryta.
1896 metais konfliktas jau buvo tapęs atviru susidūrimu. Vasario 16 dieną lietuviai supyko ant lenkų parapijiečių, trukdžiusių giedoti lietuviškai. Po pamaldų kilęs ginčas peraugo į muštynes. Iš pradžių viršų paėmė lietuviai, tačiau vėliau, kai dalis jų išsiskirstė į aplinkinius kaimus, persvara atiteko lenkams.
Tų pačių metų rugsėjo 2 dieną įvyko dar vienas susidūrimas. Lenkų parapijiečiai skundėsi, kad lietuviai mėtė akmenis į jų namų sienas ir langus. Šį liudijimą istorikai vertina atsargiai, nes jis išlikęs kaip vienos konflikto pusės pasakojimas. Tačiau pats faktas, kad Lazdijuose ginčas dėl pamaldų kalbos jau buvo peraugęs į fizinius susirėmimus, abejonių nekelia. Lazdijai tapo vienu pirmųjų aiškių ženklų, kad klausimas dėl lietuviško žodžio bažnyčioje yra ne vien religinis.
Vyskupas Baranauskas ateina į Seinus
1897 metais į Seinus atvyko Antanas Baranauskas. Tai buvo ypatingas įvykis lietuviams. Pirmasis lietuvis Seinų vyskupas gerai suprato kalbos reikšmę. 1898 metais jis nustatė tvarką, pagal kurią lietuviams ir lenkams turėjo būti organizuojamos pamaldos jų kalbomis – lietuviams priešpiet, lenkams – popiet.
Baranauskas ne tik leido lietuviškas pamaldas. Jis sakė lietuviškus pamokslus, kūrė ir vertė giesmes, rūpinosi lietuvių kalbos vartojimu pastoracijoje. Tačiau vien vyskupo dekreto neužteko. Žodis popieriuje ir gyvenimas bažnyčioje ne visada reiškė tą patį.
Berznykas – kai ginčas tapo tragedija
Po Lazdijų įvykių dar dramatiškesnė istorija prasidėjo Berznyke. Berznyko parapija buvo mišri. 1898 metų duomenimis, joje gyveno 2824 lenkai ir 2616 lietuvių. Taigi abi bendruomenės buvo beveik vienodo dydžio. Tačiau bažnyčioje padėtis buvo kitokia. Be lotynų, čia vyravo lenkų kalba. Lietuviškai rožinis būdavo kalbamas tik retkarčiais, o lietuviški ir lenkiški pamokslai buvo sakomi tik pirmąjį mėnesio sekmadienį.
XX amžiaus pradžioje lietuviai pradėjo reikalauti daugiau teisių. 1903 metais į Berznyką atvykęs vikaras Antanas Staniukynas lietuviškai pradėjo kalbėti rožinį. Parapijiečiai lenkai tam pasipriešino, ir po trijų mėnesių kunigas buvo perkeltas į kitą parapiją. 1904 metais vyskupijos administratorius prelatas Juozapas Antanavičius leido Berznyko bažnyčioje vartoti ir lietuvių kalbą. Atrodytų, kompromisas rastas. Tačiau ramybės nebuvo.
Lietuviams pradėjus giedoti lietuviškai, lenkai atsakydavo lenkišku giedojimu, stengdamiesi lietuvius nustelbti. 1904 metų rugpjūčio 29 dieną konfliktas persikėlė ir už bažnyčios sienų. Lietuviams giedant lietuviškai, lenkai išėję iš bažnyčios pradėjo svaidyti į juos akmenis. Nukentėjo net tvarką prižiūrėję policininkai.
Rugsėjo 26 dieną susidūrimas dar labiau paaštrėjo. Lietuviai buvo mušami, keliolika žmonių pasislėpė bažnyčioje, o prie jos laukę lenkai grasino išeinantiems. Vėliau konfliktas tapo dar kruvinesnis. Šaltiniuose minima, kad per vienas muštynes buvo 18 sužeistų lietuvių, iš jų keturi labai sunkiai. Galiausiai Berznyko bažnyčia buvo uždaryta trejiems metams. Tai buvo vienas skaudžiausių konfliktų dėl pamaldų kalbos Seinų vyskupijoje. Ir jis turėjo ilgalaikių pasekmių.
Iš Berznyko į Kučiūnus
Berznyko konfliktas baigėsi ne vien uždaryta bažnyčia. Lietuviškoje parapijos dalyje subrendo mintis turėti savą maldos vietą. 1907 metais buvo įsteigta Kučiūnų parapija. Tai labai svarbus istorijos momentas. Kučiūnų parapijos atsiradimo negalima atsieti nuo Berznyko konflikto.
Šiandien Kučiūnų bažnyčia atrodo kaip savaime suprantama šio krašto gyvenimo dalis. Tačiau jos atsiradimo istorijoje slypi skaudus žmonių nesutarimas dėl to, kokia kalba turi skambėti jų bažnyčioje.
Kartais nauja bažnyčia atsiranda todėl, kad daugėja žmonių. O kartais – todėl, kad žmonės nebesusikalba.
1906 metų riaušės Kalvarijoje
1906 metais konfliktas įsiplieskė ir Kalvarijoje. Čia lietuvių buvo gerokai daugiau negu lenkų. Vienas šaltinis nurodo apie 11 tūkstančių lietuvių ir apie 500 lenkų bei lenkuojančių miestelėnų. Seinų vyskupijos administratorius Juozapas Antanavičius buvo nustatęs lietuviams ir lenkams atskirą pamaldų laiką. Tačiau dalis Kalvarijos lenkų šios tvarkos nepaisė ir per lietuviškas pamaldas giedojo lenkiškai.
1906 metų rugsėjo 9 dieną, per Marijos vardo atlaidų mišparus, Kalvarijos bažnyčioje kilo didelės riaušės. Lietuviai ir lenkai susitelkė prie didžiojo altoriaus, prasidėjo muštynės, sužeista keliolika žmonių.
Nuo 1906 metų Kalvarijos bažnyčioje kas antrą sekmadienį pradėta giedoti lietuviškai, o save lenkais laikę miestelėnai lietuviškas pamaldas nuolat trikdė ir kėlė riaušes.
Nuo 1907 metų tokie neramumai liovėsi.
Tai nebuvo vien Berznyko istorija
Lazdijai, Berznykas ir Kalvarija nebuvo pavieniai atvejai. XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje panašūs ginčai dėl pamaldų kalbos vyko ir Alytaus, Liubavo, Smalėnų, Simno, Veisiejų bei Vištyčio parapijose. Tai nebuvo vienos bažnyčios ar vieno klebono klausimas.
Lietuvių tautiniam atgimimui stiprėjant, visoje lietuviškoje Seinų vyskupijos dalyje buvo keliamas tas pats klausimas: ar lietuvių kalba turi teisę skambėti bažnyčioje? Atsakymas lietuviams darėsi vis aiškesnis: taip.
Bandymas susitarti
Buvo žmonių, kurie bandė ieškoti kompromiso. 1905 metų birželį Suvalkuose įvyko lietuvių ir lenkų atstovų susitikimas. Jį organizavo grafas Tomas Potockis. Susitikimo dalyviai mėgino nustatyti taisykles, kurios padėtų išvengti naujų riaušių. Buvo siūloma mišriose parapijose Evangeliją skaityti abiem kalbomis, pamaldas ir pamokslus rengti pakaitomis, atsižvelgiant į parapijiečių skaičių. Siūlyta, kad parapijų kunigai mokėtų abi kalbas, o mišriuose kraštuose mokyklose būtų sudarytos galimybės mokytis abiem kalbomis.
Tai buvo protingos gairės. Tačiau gairės dar nėra gyvenimas. Žmogaus nuostatas pakeisti sunkiau negu parašyti taisyklę.
Lietuviškas žodis nebesitraukė
XX amžiaus pradžioje padėtis keitėsi labai greitai. 1904 metais panaikintas lietuviškos spaudos draudimas. 1905 metais įvyko Didysis Vilniaus Seimas. Suvalkų krašte stiprėjo lietuviška spauda ir visuomeninis gyvenimas.
1905 metų pabaigoje įsteigta „Šaltinio“ leidykla, 1906 metais pradėtas leisti katalikiškas savaitraštis „Šaltinis“. Seinuose veikė „Žiburio“ knygynas, choras, šventadieninė mokykla. 1908 metais gautas leidimas Seinuose įkurti lietuvių pradžios mokyklą, pradėtas leisti ir kunigams skirtas „Vadovas“.
Tai jau buvo nebe tas lietuvis, kuris nuolankiai priima tai, kas jam duodama. Tai buvo žmogus, kuris pradėjo klausinėti: o kodėl mano bažnyčioje negali būti mano kalbos?
Pamaldų kalba ir tautinis atgimimas
Lietuvių tautinis atgimimas be bažnyčios būtų buvęs sunkiai įsivaizduojamas. Kunigas tuo metu buvo mokytojas, patarėjas, kultūros žmogus, kartais vienintelis išsilavinęs asmuo kaime. Jo pasakytas žodis galėjo pakeisti žmogaus požiūrį į savo kalbą. Jeigu kunigas pamokslus sakydavo lietuviškai – lietuvių kalba įgaudavo orumo. Jeigu kunigas nuolat kalbėdavo lenkiškai – žmogui galėjo atrodyti, kad lietuvių kalba yra prasta ir žema, netinkama bažnyčiai, mokslui ar viešumai. Todėl kova dėl giesmės buvo ir kova dėl savivertės.
Nuo parapijų iki Seinų
Visa ši istorija galiausiai atsiremia į Seinus. Čia buvo vyskupijos centras. Čia veikė kunigų seminarija, o joje rengiami kunigai vėliau pasklisdavo po parapijas. Seinai tapo vienu svarbiausių lietuvių tautinio atgimimo centrų.
XIX amžiaus antrojoje pusėje lietuvių kalba religinėje praktikoje tapo viena svarbiausių tautinio judėjimo problemų. „Aušra“, „Varpas“ ir kiti leidiniai formulavo tautinę programą, kurioje kova dėl savos kalbos ir literatūros buvo viena svarbiausių užduočių.
Seinų seminarijoje nuo 1881 metų veikė slaptos lietuvių klierikų organizacijos ir būreliai. Jie kėlė ir stiprino lietuvių tautinę sąmonę. Todėl kova dėl lietuvių kalbos bažnyčioje nebuvo atsitiktinis parapinis ginčas. Tai buvo dalis daug gilesnio klausimo: ar lietuvis turi teisę savo krašte viešai būti lietuvis?
1918-ieji pakeitė padėtį
Pirmasis pasaulinis karas ir Lietuvos valstybės atkūrimas pakeitė politinį žemėlapį. Seinų kraštas tapo lietuvių ir lenkų politinės kovos vieta.
1919 metais Seinuose pradėjo veikti atkurta lietuvių kunigų seminarija. Tačiau netrukus prasidėjo ir kariniai susidūrimai. Įsiveržus lenkams, lietuviška veikla Seinuose buvo slopinama, lietuviškos institucijos naikinamos, dalis dvasininkų ir seminarijos žmonių turėjo pasitraukti.
Tai jau nebebuvo vien ginčas dėl giedojimo. Pro bažnyčios duris į vidų įžengė politika.
Po karo sena problema sugrįžo
Galima būtų manyti, kad po Antrojo pasaulinio karo ši istorija turėjo likti praeityje. Tačiau ji sugrįžo. Po karo lietuviškos pamaldos buvo atnašaujamos Punske, Seinuose ir kas antrą savaitę Smalėnuose. Tačiau 1946 metais padėtis pradėjo keistis. Seinų klebonas kunigas J. Zlotkovskis pranešė, kad pastoracija Seinų bazilikoje bus vykdoma tik lenkų kalba.
Lietuviai protestavo. Jie nebuvo atvykėliai. Tai buvo žmonės, kurių šeimos šiame krašte gyveno iš kartos į kartą. Tačiau jų kalbai bažnyčioje vietos vis mažėjo.
1973 metais Lomžos vyskupas M. Sasinovskis leido lietuviškas pamaldas buvusioje evangelikų bažnytėlėje. Iš pirmo žvilgsnio tai buvo kompromisas. Lietuviai galėjo melstis lietuviškai. Tačiau jiems buvo užtrenktos pagrindinės parapinės bažnyčios durys. Seinų lietuviams tai buvo akibrokštas – jie išstumti iš bazilikos. Jie norėjo ne atskiros vietos kažkur šalia, o teisės melstis toje pačioje šventovėje, kurioje meldėsi bei ją išlaikė jų tėvai ir seneliai. Juk akivaizdu: žmogui svarbu ne vien tai, ar jam leidžiama melstis, bet ir kur jam leidžiama melstis.
Seinų lietuvių kova dėl pamaldų užsitęsė dešimtmečius. Į Lomžos kuriją ir Lenkijos vyskupų konferencijos sekretoriatą plaukė lietuvių protestai iš JAV, Kanados, Australijos, Vokietijos, Brazilijos ir kitų kraštų.
1982 metais lietuvių reikalavimai pasiekė ir popiežių Joną Paulių II. Seinų lietuviai surinko daugiau kaip du tūkstančius parašų ir perdavė savo prašymą Šventajam Tėvui. Pagaliau 1983 metais įvyko lūžis. Spalio 16 dieną Seinų bazilikoje buvo atkurtos lietuviškos pamaldos ir pastoracija lietuvių kalba.
Praėjus beveik keturiems dešimtmečiams nuo 1946 metų. Beveik keturiasdešimt metų dėl teisės melstis savo kalba.
Daugiau apie lietuvių kovas dėl lietuviškų pamaldų Seinuose skaitykite kituose „Dzūkų žinių“ numeriuose.
Ką šiandien apie tai galvojame?
Dar yra gyvų žmonių, kurie visa tai išgyveno. Dar gyvi prisiminimai apie bažnyčias, kuriose dėl kalbos buvo ginčijamasi, stumdomasi, kartais mušamasi. Dar gyvos istorijos apie kunigus, kurie bandė tarnauti abiem bendruomenėms. Ir gyvas supratimas, kad kalba nėra vien žodžiai. Kalba yra atmintis. Kalba yra šeima. Kalba yra vieta, kurioje žmogus jaučiasi savas.
Rašant apie tokius konfliktus lengva viską padalyti į dvi stovyklas: geri lietuviai ir blogi lenkai. Tačiau istorija kur kas sudėtingesnė. Buvo lenkų, kurie suprato lietuvių reikalavimus. 1905 metų Suvalkų susitikimas yra vienas iš tokių pavyzdžių. Buvo kunigų, kurie stengėsi rasti kompromisą. Buvo ir tokių, kurie savo parapijiečių poreikių dėl kalbos nenorėjo suprasti.
Todėl šiandien svarbu ne kurstyti seną priešiškumą, o suprasti, kodėl konfliktai apskritai kilo. Lietuvių reikalavimas melstis savo kalba neatsirado iš niekur.
Kai šiandien Lazdijų žmogus važiuoja į Seinus, jis gali net nepagalvoti, kad čia kadaise buvo kovojama dėl teisės melstis gimtąja kalba. Kad Lazdijuose dėl lietuviško giedojimo kilo muštynės. Kad Berznyko bažnyčioje dėl kalbos buvo pralietas kraujas ir galiausiai atsirado nauja Kučiūnų parapija. Kad Kalvarijoje lietuviškas giedojimas taip pat buvo sutiktas neramiai. Kad Seinų bazilikoje lietuviams teko beveik keturis dešimtmečius kovoti, kol jų kalba vėl tapo pilnateise maldos kalba.
Visa tai šiandien atrodo kaip sena istorija. Tačiau jos svarbiausia pamoka yra ateičiai. Žmogui reikia ne tik turėti teisę kalbėti savo kalba. Jam reikia jausti, kad jo kalba yra gerbiama. Kai žmogui atimama ši teisė, konfliktas prasideda nuo giesmės. O baigiasi jau nebe giesme…
Tai istorija, kurią verta žinoti visiems, žvelgiantiems į anapus sienos gyvenančius savo tautiečius. Nes ta siena skiria valstybes, bet ne istoriją.
