Alytiškis Petras Sabaitis nuo galvos iki kojų užsiėmęs darbu ir visuomenine veikla. Prieš 5 metus naują aistrą atrado restauruodamas senovinius, vintažinius motociklus. Be viso to, jis kolekcionuoja batukus, kuriuos jam dovanoja klientai. P. Sabaitis mums atvėrė savo garažo duris ir širdį apie tai, kas jam svarbu.
P. Sabaitis gimė 1964 m. Meškučių kaime, Daugų seniūnijoje. Baigęs Meškučių aštuonmetę mokyklą, pasirinko populiarią, tais laikais prestižinę specialybę – automobilių remonto ir eksploatacijos. Stojamiesiems egzaminams Kaune Petrą ruošė savo srities profesionalas, Alytaus politechnikumo dėstytojas Albinas Rauličkis, bet koją studijuoti norimą specialybę Petrui pakišo didelis konkursas – 8 stojantieji į vieną vietą. Tačiau vyras nosies nenukabino, pasirinko Alytaus politechnikume studijuoti „KŠ“, t. y. kompresorinių ir šaldymo mašinų specialybę. Po mokslų P. Sabaitis gavo paskyrimą dirbti Jonavos azoto trąšų gamykloje. Vėliau buvo pašauktas tarnauti sovietinėje armijoje jūreiviu Sevastopolyje. Todėl karas Ukrainoje ir ten bombarduojami pietiniai miestai liūdina Petrą. Jie vyrui buvo labai gerai pažįstami.
Tėvo patarimas
Po karinės tarnybos vyras grįžo į Alytų. „Norėjau dirbti sau, būti nepriklausomam. Tad ėmiausi amato“, – kalbėjo P. Sabaitis, savo verslą pradėjęs apie 1993 metus. Vyras ėmėsi teikti avalynės, bižuterijos, galanterijos ir namų apyvokos reikmenų taisymo paslaugas. „Įdomiausias mano darbas, kuomet reikėjo žalvariniam varpui, atvežtam iš Visagino, sveriančiam apie 200 kg, pagaminti diržą iš teliuko ir kiaulės odos, taip pat restauruoti varpo pakabinimo mechanizmą“, – pasakojo P. Sabaitis.
Auksines rankas ir mąstymą pašnekovas perėmė iš savo tėvų. „Mano tėtis Bronius Sabaitis mokėjo daug darbų, turėjo auksines kalvio, staliaus, statybininko rankas. Jis vis sakydavo: jeigu nemoki dirbti galva, dirbk rankomis. Mama Veronika buvo namų šeimininkė, skaniai gamino, tad buvo kviečiama rengti vestuves, jubiliejus ir kitas šventes“, – kalbėjo pašnekovas.
Batsiuvio amatu vyras verčiasi iki šiol. Jį rasti galima kioske, esančiame Likiškėlių gatvėje, Alytuje. Be darbo, vyras turi daug visuomeninių pareigų – eina Ulonų seniūnaitijos seniūnaičio pareigas ir sako, kad seniūnaitis turi mažai galių, o lėšų visai nėra. „Lieka dirbti liežuviu ir savo rankomis“, – atvirauja pašnekovas, teigiantis, kad dirba, ką gali, savanoriauja Tėviškės namuose, Hospiso namuose, priklauso Alytaus miesto savivaldybės komisijoms.
„Žmonės man sako: Petrai, tu gal neturi ką veikti, kad užsiimi visuomenine veikla. Tikrai ne. Aš džiaugiuosi, kad galiu padėti“, – tvirtina Petras.
Laisvalaikio vyras turi nedaug ir jį skiria nuosavo namo priežiūrai, džiaugiasi, kad kieme gali išgerti rytinę kavą, stabtelti minutėlei ar išsikepti šašlyką.
Motociklų kolekcija
P. Sabaitį motociklai traukė nuo mažens. Senovinius motociklus vyras taiso ne per seniausiai. Savęs dideliu motociklų taisymo asu nelaiko ir sako, kad jam padeda specialistai, draugai, pažįstami. Petras važinėja BMW markės motociklu, nors svajojo apie choperį. „Man motociklų restauravimas – tai istorijos atkūrimas, pagarba žmonėms, kurie ją supranta ir vertina“, – sako kolekcininkas.
Petras vardija užregistruotas ir veikiančias antikvarines transporto priemones, kurios stovi jo garaže arba netrukus ten bus: „Tai trijų ratų „Kiaulė“, su kuria malkas ir bulves vežioju. Su mėlynu „Dniepru“ vestuvėse draugus vėžinau. Pats seniausias motociklas, kurį turiu – 1959 metų „KM“. Užslėpęs turiu 1963 m. „KM“, jo niekam nerodau, nes dar tvarkomas. Važinėju su BMW, kuris yra 1999 m. pirktas iš Anglijos. Smagus motociklas. Išlaikymas brangus, bet su visais motociklais jau taip yra.“ Petras prisipažįsta turintis silpnybę – mėgsta paturgavoti, kuomet prekiauja senomis detalėmis, retro technikos mugėse. Petro planuose – „Audi“ markės automobilio, vadinamos „Slidės“, įsigijimas!
Linki teigiamų emocijų
„Norėčiau, kad nebūtų karo ir žmonėse būtų daugiau pozityvo, pagalbos, geranoriškumo vienas kito atžvilgiu“, – linki P. Sabaitis, ir priduria: „ir dar, kad Dievas man rankų neatimtų.“
Danielius Jakubavičius