Apsilankymas pas 94 metų Joną Baravyką, ilgametį Simno kino mechaniką, praėjo nepastebimai. Guvus, linksmas, šviečiantis pozityvu senolis prisiminė, kaip teko ir su maestro Stasiu Povilaičiu „sugerti“, kitų aibių iškrėsti, o už ilgus ir įdomius gyvenimo metus pirmiausia dėkoja savo ilgaamžių senelių genams, o už nepertraukiamą priežiūrą – dukrai Danguolei Dovidavičienei ir šeimos gydytojai Jūratei Overaitytei-Jakubavičienei.
J. Baravykas gimė Simne 1928 m. birželio 24 d., per Jonines. „Kiek atsimenu, visada švenčiau savo išskirtinį vardadienį ir gimtadienį, kaip reikiant ir linksmai, – atvirauja vyriškis. – Kasmet birželį suvažiuoja visi giminaičiai, sveikina. Mano dūšia dėl to visada pilna džiugesio.“
Jonas pasirinko kino mechaniko kelią
Jaunuolis nuo mažų dienų buvo imlus atsirandančioms technikos naujovėms. O susiklosčius laimingam gyvenimo tarpsniui, jau karo metais įstojo mokytis į Kauno mechanikų mokyklą, kur įgijo kino mechaniko specialybę.
Vėliau sekė privaloma karinė tarnyba Ukrainoje. Tik grįžęs iš armijos, ėmėsi dirbti tai, ką mokėjo geriausiai: rodyti kiną Simne.
„Nepertraukiamai 41 metus visomis savaitės dienomis rodžiau kiną buvusioje Simno žydų škaloje ir dar vieną kartą savaitėje rodydavau kiną Simno žemės ūkio mokykloje, – prisiminimais dalijasi J. Baravykas. – Mano buvimas tarp žmonių ir žmonėse iki šiol neleidžia liūdėti. Stengiuosi iš paskutiniųjų eiti kaip vėjas.“
Kadangi vyriškiui širdžiai miela pasirinkta profesija buvo kaip Dievo suteikta dovana, dirbti nebuvo sunku. „Ne vieną šalimais buvusį jaunuolį išmokiau rodyti kinus, man buvo malonu perteikti savo žinias“, – sako J. Baravykas.
Tačiau tiek metų rodęs kinus, šiandien jų jau nebežiūri, nebemėgsta. „Matau dar gerai, bet, deja, blogai girdžiu. Jei dar kokią komediją pažiūriu, ir viskas. Tiesa, išskirtinai visada laukiu Kauno „Žalgirio“ varžybų! Gal kad pats kadaise žaidžiau krepšinį, nebegaliu tam likti abejingas!“ – su sportiniu azartu dėsto J. Baravykas.
Populiariausi buvo indų kino filmai
To laikmečio repertuare žiūrovams buvo siūloma daug kino filmų apie karą. Patiko žiūrėti, tačiau realybė visai kitokia… O labiausiai kino sales žiūrovai užpildydavo atvežus rodyti indų kino filmus. „Na tos rodomos dailios, švytinčios, dainingos aktorės gražuolės visus masino, – porina Jonas Baravykas. – Vien dėl šitų filmų lankytojų planas iškart būdavo įvykdytas. Negana to, visada dar sulaukdavau priekaištų, kodėl gi jos daugiau neapsinuogina. Juk šitokios dievybės!”
Kino mechanikas dievina Stasį Povilaitį
Jonas Baravykas, sėkmingai besisukant vaizdo juostoms, turėjo laiko apžvelgti žiūrovus, apmąstyti įvairius darbus. Ne paslaptis, kad ir kokią taurelę su saiku pavykdavo išlenkti. „Negalėjau patikėti, kad, visada mėgęs klausyti estrados žvaigždės Stasio Povilaičio, teks kada nors su juo taip artimai susipažinti, – pasakoja Jonas. – Vieną kartą kažkas ima ir barškina man į operatinę, atsidarau – ogi Stasys! Dainininkas, pasilabinęs ir pagyręs nematomą juodadarbį, pasiūlė draugiškai po vieną… į sveikatą… Niekada to neužmiršau. Iki šiol dievinu maestro už genialumą ir paprastumą!“
Dėkingas dukrai ir anūkui
Jonas Baravykas savo kambarį pavertęs nedideliu muziejumi. Visos sienos iškabintos senovinėmis Simno praeities nuotraukomis. „Sakiau dukrai, kol aš gyvas, turiu būti apsuptas savo praeities. Čia mano senelė, sulaukusi 106 metų, čia aš pats su savo žmona, – apibūdindamas kiekvieną iškabintą nuotrauką, pasakoja namų šeimininkas. – Užauginus tris vaikus, man malonu gyventi tokioje aplinkoje. O kad vis dar esu toks energingas ir veiklus, labai dėkoju savo anūkui Rolandui. Tai jis man atvežė mini sportinio inventoriaus. Todėl beveik kasdien minu dviratį ir kilnoju nedidelius hantelius. Ir namuose judu, neduodu sau pasenti, suglebti.“
Apsilankymas pas gydytoją kaip šventė
„Džiaugiuosi, kad mane prižiūri puikus Simno ambulatorijos medicinos kolektyvas, o už dėmesį labiausiai esu dėkingas savo šeimos gydytojai Jūratei Overaitytei-Jakubavičienei. Nepatikėsite gal, tačiau, žinodamas išankstinio apsilankymo datą, kasdien intensyviai minu savo dviratį ir mankštinuosi, kad tik pats savo kojomis galėčiau į gydymo įstaigą nueiti, – džiugiai pasakoja ambulatorijos pacientas Jonas. – Toks išėjimas į žmones man – kaip šventė. Tad tokia proga, kol galiu, daktarytei Jūratei visada nešu savo šypseną ir gėlių. Tai tik jos patarimų apie sveiką gyvenseną dėka aš vis dar ne lepšis, vis dar Baravykas!“
Danielius Jakubavičius