Skulptoriaus Artūro Zienkos medžio drožybos darbai puošia ne vieną Lietuvos sodybą, o religiniai dirbiniai – kapinaites ir kaimo bendruomenių erdves. Vyras jau 23-ejus metus iš rankų nepaleidžia medžio ir sako, kad nieko keisti nenori. Nors jaunystėje buvo maištingas, bet, atradęs save, sėkmingai eina pasirinktu drožėjo keliu. Pokalbis su Artūru apie drožėjo amatą.
A. Zienka vasaros pabaigoje pasitiks 45 metų jubiliejinį gimtadienį. Gimęs ir augęs Alytuje, vyras su žmona Asta ir 3 vaikais įsikūręs savo senelių ir tėvų tėviškėje Radžiūnų kaime, Alytaus rajone.
Artūras pasakoja, kad nuo mažens, matydamas senelio Juozo Urbono staliaus darbą, linko į šią profesiją. „Man pjuvenos kvepėjo nuo 5 klasės. Traukė šis amatas. Iš plintusų jau mokėjau lėktuvėlį padaryti“, – pasakoja pašnekovas. Mintis, kad A. Zienka bus stalius ar drožėjas, jo neapleido nuo vaikystės, tad pamatęs Alytaus amatų mokyklos skelbimą, kad priima mokinius mokytis drožybos amato, ilgai nesvarstęs pateikė dokumentus studijoms. Mokslas tuo metu buvo mokamas, kainavo 60 litų semestrui. „Drožybos amato stojau mokytis po 9 klasių. Mokslai truko 1,5 metų. Bet mane, jų nebaigus, išmetė“, – atvirai sako pašnekovas. Kurį laiką Artūras savęs ieškojo, o subrendęs ir 21-erių sukūręs šeimą vėl pasibeldė į Amatų mokyklos duris. Tuometinė direktorė A. Zienką priėmė atgal. Jis sėkmingai pabaigė amatų mokyklą ir buvo vienas geriausių drožybos mokytojo Petro Pranckevičiaus mokinių. Artūras ir šiandien palaiko draugiškus ryšius su mokytoju, kuris juo anuomet patikėjo. Taip ir prasidėjo tautodailininko drožybos kelias.
Medžio skulptūros
Artūras jautė polinkį medžio skulptūrų drožybai. „Pradžia buvo nuo skulptūros. Turėjau užsakymą papuošti sodybą. Kartu su mokytoju visur dirbome. Ąžuolas, iš kurio reikėjo išdrožti Eglę Žalčių karalienę, buvo 1 metro 10 centimetrų skersmens! Tai buvo mano pirmasis darbas. Lengva nebuvo, bet pavyko“, – pasakojo Artūras. Dabar vyras stebisi, kad skulptūrą pradėjo drožti nuo Eglės Žalčių karalienės kelio, prie kurio buvo prisiglaudęs vaikas. „Dabar kitaip daryčiau“, – šypsosi Artūras. Už šį darbą gavęs honorarą nusipirko pirmąjį darbo įrankį – pjūklą. Dabar vyras dažnai įrankius gaminasi pats. „Nuolat mokausi, dalyvauju kūrybinėse stovyklose, pleneruose“, – tęsia pašnekovas.
Vyras drožia koplytstulpius, kryžius ir kitus didelius, iki 5 metrų ilgio, dirbinius. „Esu lankstus, drožiu pagal klientų pageidavimus“, – sako Artūras. Visi dirbiniai iš ąžuolo, nors teko ir iš kitų medžių drožti, bet ąžuolas tvirčiausiais ir geriausiai prisitaiko prie mūsų klimato sąlygų“, – teigia drožėjas.
Per metus stambių darbų išdrožia iki 30 vienetų. Daugiausiai dirbinių iškeliauja į Suvalkijos lygumas. Taip pat prieš kelerius metus teko pasidarbuoti ir Rusijos gilumoje, prie Baikalo ežero, kur atstatinėjo kryžius mūsų tremtiniams.
Be drožėjo amato, A. Zienka dar aktyviai vadovauja ir vietos Radžiūnų bendruomenei, nors atvirai sako, kad norėtų šias pareigas perleisti. Bet sprendimą vis atideda neribotam laikui.
Pokalbio pabaigoje Artūras telinki sau ir visiems tik sveikatos ir sėkmės, tada visko bus, nieko netrūks.
Danielius Jakubavičius