37-erių metų veterinarijos gydytojas Evaldas Zubrus rūpinasi Alytaus rajono gyvuliais. Jo tėvas Sigitas Zubrus taip pat veterinarijos felčeris-gydytojas. Netiesiogiai paskatintas tėvo, Evaldas pasirinko šią profesiją, nors planavo vairuoti krovininį automobilį – fūrą. Per dieną nuvažiuojantis 100 kilometrų vyras pastebi, kad žmonės vis mažiau linkę laikyti gyvulių. Pokalbis su Evaldu apie veterinarijos gydytojo ateitį.
E. Zubrus baigė Kumečių pagrindinę ir Alytaus Volungės vidurinę mokyklas. „Buvau gabus, bet padykęs mokinys. Gyvenimas viską sudėliojo į vėžias“, – šypsosi pašnekovas. Jis atviras, nors tėvas veterinarijos gydytojas, apie šią specialybę Evaldas negalvojo. Ateitį siejo su tolimųjų reisų vairuotojo specialybe. Ir dokumentai mokytis šio amato jau buvo priduoti į Daugų technologijos ir verslo mokyklą. „Bet mane pasisodino tėtė ir sako: „Evaldai, Veterinarijos akademijoje bus atvirų durų diena, gal nori nuvažiuoti, pasidomėti?“ Nuvažiavome. Ir ta diena pakeitė mano visą gyvenimą“, – tęsė E. Zubrus. Jis 2011 m. sėkmingai baigė Sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademiją, įgijo bendrosios praktikos veterinarijos specialybę. Studijos nebuvo sudėtingos. Dar jaunystėje Evaldas, važinėdamas su tėčiu, stebėjo jo darbą, o studijų metais jau padėjo tėčiui, aktyviai sėmėsi patirties. Dabar abu gydytojai dirba atskirai, bet pastoviai bendradarbiauja. Evaldas nesigaili pasirinkęs šią profesiją, įgijo aukštąjį išsilavinimą, o rankos ir žinios visada kiek įmanoma pagelbėja gyvūnams.
Padėjo buvęs veterinarijos gydytojas
Paklaustas, kaip ką tik iškeptas veterinarijos gydytojas įsitvirtino, Evaldas sako, kad yra dėkingas buvusiam veterinarijos gydytojui Antanui Buškevičiui, kuris tuo metu savo darbą baigė, išėjo į pensiją. Buvęs gydytojas Evaldui draugiškai perdavė klientus, gyvenančius Simno, Krokialaukio, Miroslavo seniūnijose. Tačiau naujų klientų pasitikėjimą Evaldui reikėjo pelnyti pačiam. Veterinarijos gydytojas Evaldas savo kabinetą turi Santaikoje. Be minėtų seniūnijų, vyksta į Nemunaičio, Alytaus seniūnijas. Per dieną jis nuvažiuoja apie 100 kilometrų. Vyras atviras, per 12-ka jo darbo metų veterinarijos gydytojo darbo specifika labai pasikeitė. „Skiriasi kaip diena nuo nakties. Tuomet buvo daugiau gyvulių, profilaktinių patikrinimų. Kiaulių maras, kritę gyvūnai, gyvūnų ženklinimas, kasdienio darbo iššūkiai. Dabar žmonės laiko naminius augintinius: šunis, kates. Tad juos tenka vakcinuoti, ženklinti. Kai kurie žmonės nustemba, kad esu jaunas, o neturiu klinikos. Dauguma pripratę, kad veterinaras sėdi klinikoje ir laukia, kol ateis klientai. Bet stambaus gyvulio į kliniką neatveši! Yra didelių ūkių, kur laikoma daug galvijų, ten ir jėgos reikia. Reikia suprasti, šį darbą ne bet kas gali dirbti“, – darbo specifiką apibendrino E. Zubrus. Vyrui teko patirti ir gyvulio spyrį, ir dūžtantį telefoną kišenėje. Tad šiame darbe reikia ypatingo atsargumo. Evaldas augo 5 vaikų šeimoje. Stebėtina, bet tėvo, veterinarijos gydytojo, pėdomis nuėjo ne tik jis, bet ir jo jauniausias brolis Laurynas su drauge. „Veterinarų mūsų šeimoje netrūksta“, – šypsosi Evaldas.
Kokia ateitis?
Ar veterinaro profesija paklausi, ar bus reikalinga ateityje? Evaldas kalba atsargiai: „Šiek tiek nerimauju dėl ateities, matant tendenciją, kad žmonės vis mažiau linkę laikyti gyvulių. Jeigu anksčiau kiaulių nebuvo galima laikyti dėl kiaulių maro, tad žmonės, pailsėję nuo sunkių žemės ūkio darbų, jau nenori į juos grįžti, nors ir leidžiama, laikantis reikalavimų, užsiimti kiaulininkyste“. Evaldas pažymi, kad iš veterinaro darbo pragyventi galima, jeigu aptarnaujama teritorija yra didelė, o konkurencija maža.
E. Zubrus sukūręs šeimą. Su žmona Dovile augina sūnų ir dukrą. Gyvena nuosavame name Alytaus mieste, bet ūkio kol kas neturi. Svarsto, ką reiks daryti su žeme, galbūt suks į augalininkystę.
O pats Evaldas sako, kad iššūkių ir svajonių turįs begales, kad tik sveikatos būtų ir sėkmė lydėtų.
Danielius Jakubavičius