Vis daugiau mūsų kraštiečių, ilgus metus gyvenusių ir dirbusių užsienyje, ten pasiekusių profesinių aukštumų, sugrįžta į savo gimtuosius kraštus ir savo talentu dalijasi su savo kraštiečiais.
Vienas iš jų – žinomas virtuvės šefas Justinas Raugala. Po šešiolikos metų darbo užsienyje, praktikų aukščiausio lygio restoranuose, sėkmingo maitinimo verslo Anglijoje prieš metus sugrįžo į gimtuosius Lazdijus ir pradėjo kraštiečius lepinti skaniausiu maistu. Įsigijęs maisto vagonėlį, jis kviečia lazdijiečius paragauti savo sukurtų originalių patiekalų, pristato kraštiečiams europietišką ir azijietišką virtuvę.
Šią savaitę lazdijiečiai turi retą progą Turistų gatvėje įsikūrusiame Justino ir jo kolegos maisto vagonėlyje gardžiuotis išskirtiniais garsaus virtuvės šefo patiekalais, nes jau rugpjūtį Justinas visus savaitgalius yra pakviestas gaminti maistą vestuvių puotoms.
Apie virtuvės šefo gyslelę, lietuvių ir užsieniečių valgymo įpročius, meilę gimtajam kraštui kalbamės su J. Raugala.
– Kaip atsitiko, kad ėmėtės maisto gamybos verslo?
– Viskas prasidėjo dar vaikystėje nuo šaulių stovyklos, kur buvome jaunieji šauliai. Visi eidavo į karines treniruotes, o aš likdavau virtuvėje, prie puodų, virdavau kareivišką košę. Man tai patiko ir neblogai sekėsi. Lazdijuose baigiau vidurinę mokyklą. Tada sulaukiau netikėto skambučio iš Vilniaus virėjų mokyklos, pranešė, jog esu ten priimtas. Pasirodo, kad mano sesuo, man apie tai nežinant, mane įrašė į šios mokyklos moksleivių sąrašus. Sesuo išsivežė mane iš Lazdijų į Vilnių, tada ir prasidėjo mano, kaip virtuvės šefo, karjera.
– Kaip toliau klostėsi Jūsų karjera?
– Vilniuje dirbau restorane „Barselona“, Karolinos viešbutyje, tada išvažiavau į užsienį. Anglijoje atidariau savo restoraną ir užkandinę. Ten man labai gerai sekėsi.
– Ką siūlėte britų valgytojams?
– Restorane buvo siūlomi aukščiausios klasės patiekalai, vadinamasis fine dining, užkandinėje buvo lietuviškesnis maistas – vištų sparneliai, šašlykai.
– Anglijoje dirbote 16 metų, ko gero, galite apibūdinti britų valgymo įpročius.
– Lietuviai paprastai valgo sriubą ir karštą patiekalą. Anglai valgo labai daug. Visada tris patiekalus – užkandį, karštą patiekalą ir desertą. Jie daug laiko praleidžia prie stalo – valgo, diskutuoja, gurkšnoja įvairius gėrimus.
– Kas atsitiko, kad nusprendėte sugrįžti į Lietuvą?
– Viskas dėl to nelemto karantino. Visada į Lietuvą grįždavau trumpam, o per karantiną likau ilgesniam laikui ir iš naujo įsimylėjau savo kraštą. Dabar ekonominė situacija Lietuvoje geresnė nei 2006 metais, todėl nusprendžiau visą savo verslą perkelti į Lietuvą.
– Nuo ko pradėjote sugrįžęs į Lietuvą?
– Pradžioje norėjau atostogauti, nes iki tol beveik neturėjau atostogų. Metus beveik nieko nedirbau, kol subrendo mintis, jog reikią kažką daryti. Su kolega nusprendėme įsigyti gatvės vagonėlį ir imtis naujo iššūkio – gatvės maisto gamybos. Užsienyje tai jau seniai vyksta, bet mūsų tautiečiai, ypač provincijoje, mažai prie to pratę. Buvo mintis su vagonėliu važinėti po vestuves ir ten pateikti maistą. Vėliau nusprendžiau pabandyti dirbti ir Lazdijuose, nes čia tokio maisto, kaip gaminu aš, niekas negamina. Ir pasiūliau savo krašto žmonėms europietiškos ir azijietiškos virtuvės patiekalų.
– Ką siūlote lazdijiečiams?
– Vištienos, kiaulienos šašlykus, įtraukėme į meniu ir nestandartinį – jautienos šašlyką, burgerius ir t. t.
– Kaip Lazdijai Jus priėmė?
– Įspūdingai. Per tas dvi dienas buvo vau. Mus šturmavo!
– Ar darbas su maisto vagonėliu yra sezoninis ? O gal ir žiemą važinėsite?
– Mūsų vagonėlis puikiai įrengtas, galime dirbti bet kuriuo metų laiku, bet galvojame įsirengti patalpas ir stacionariai maisto gamybai. Noriu, kad žmonės žinotų, jog visada būsiu čia.
– Sakėte, jog ruošiate maistą vestuvėms. Kokie užsakomųjų vakarienių pageidavimai?
– Yra žmonių, kurie geram maistui negaili pinigų, užsakomi ir omarai, ir rūkyti unguriai, biudžetai dideli. Darome aukštos kokybės patiekalus, prisitaikome prie užsakovo biudžeto.
Vestuvėse būname pagrindiniu šventės maitintoju. Dirbame ir profesionaliose virtuvėse, atsivarome savo maisto vagonėlį, kuris yra įrengtas pagal visus reikalavimus ir turi plačias galimybes. Mūsų vagonėlio krosnys kūrenamos malkomis, mums nereikia elektros, ją naudojame tik šaldytuvams ir mikrobangų krosnelei. Mūsų pagrindinis darbas vestuvėse būna maisto gamyba iš vakaro pirmajai vestuvių dienai, o kitą dieną darome atrakciją – pasiūlome vestuvininkams kopūstienę, burgerius, keptus sparnelius.
– Ar nesigailite, kad sugrįžote į tėviškę?
– Tikrai ne. Tėvai labai džiaugiasi, aš irgi patenkintas sugrįžęs į savo kraštą. Sesuo tik stebėjosi, kodėl savo veiklai pasirinkau Lazdijus, o ne didmiestį. Bet čia mano pažįstami žmonės, daug draugų, labai mielas kraštas.
– Kokios savybės reikalingos, norint tapti geru virtuvės šefu?
– Manau, kad virtuvės šefo gyslelę žmogus turi turėti. Daug ką išmoksi skaitydamas knygas, praktikuodamasis, bet gyslelė turi būti. Virtuvės šefas ne darbas, bet gyvenimo būdas. Vaikystėje mano tėveliams buvo sunku su manimi. Jie pagamindavo man maistą, o aš viską persidarydavau savaip. Būdamas penkerių, jau žinojau, kaip reikia elgtis su bulvių tarkavimo mašina. Panašu, kad ta gyslelė buvo.
– Turite daug patirties gaminant įvairių pasaulio tautų maistą. Kaip vertinate lietuvių patiekalus šiame kontekste?
– Anglijoje maistas daug paprastesnis nei Lietuvoje. Lietuviški patiekalai yra sudėtingesni, bet gardesni. Todėl, gamindamas maistą Anglijoje, įdėdavau į jį lietuviškos, ispaniškos, itališkos virtuvės fragmentų, pavykdavo paruošti originalius patiekalus, tai pritraukdavo žmones.
– O kas toliau?
– Planuojame iki žiemos dirbti su vagonėliu, o paskui galvosime apie stacionarų variantą. Turime įvairių planų, bet dar nenorime apie juos garsiai kalbėti.
– Ačiū už pokalbį.
„Dzūkų žinių“ informacija