Praeities istorijas menantys, tačiau seniai nereikalingi tapę daiktai, Arvydo Kubiliaus rankose virtę asambliažais, Kaziuko mugėje sulaukė didelio susidomėjimo ir visi iki vieno buvo išpirkti, o jų kūrėjui įteiktas Kaziuko mugės geriausio amatininko diplomas.
„Pagalvojau, kad jei daiktą padėsi kaip sendaiktį, jis bus mažai kam įdomus, ir visai kitas požiūris atsiras, jei pateiksi jį meniškiau, kad žmogus galėtų juo interjerą pasipuošti“, – sakė Alytaus rajone, Skiturių kaime, gyvenantis asambliažų kūrėjas.
Asambliažas mažiau nei prieš šimtmetį atsiradusi modernizmo dailės rūšis, kai erdvinis kūrinys konstruojamas iš daiktų, pritvirtintų ant įrėmintos plokštumos ar sudėtų į dėžutes, ir gali būti derinamas su tapyba.
Anot A. Kubiliaus, asambliažai puikiai dera ir moderniame, steriliame interjere, nes tokie akcentai suteikia šilumos būstui. Vieni jo sukurti asambliažai abstraktesni, kiti susieti su tam tikromis specialybėmis – mediko, kirpėjo, statybininko, mechaniko. „Tai seni naudoti daiktai, kuriuos žmonės kitaip apipavidalinus atranda iš naujo“, – sakė A. Kubilius.
Senieji daiktai A. Kubiliaus gyvenime neatsirado iš karto. Vyrą senienos domina jau seniai. „Man jie patinka, nes turi kažkokią savą dvasią, skleidžia žmonių rankų šilumą, jie buvo daugybę kartų čiupinėti, naudoti, kažkieno mylėti. Jų išmesti į šiukšlyną ir sunaikinti negaliu, nes tai mūsų istorija, buvusių kartų gyvenimo atspindys. Atsikratyti jų lengva ranka neleidžia sąžinė“, – kalbėjo A. Kubilius.
Asambliažus skituriškis kurti pradėjo visi neseniai – maždaug prieš metus, o pirmasis itin pavykęs pristatymas įvyko šiemetinėje Kaziuko mugėje. Pirmas asambliažas buvo sukurtas iš senovinių kaldintų vinių ir spynos, likusių remontuojant Ąžuolinių kaime esančio malūno stogą. Po šio asambliažo atsirado antras, trečias, o po to jau dešimtys kūrinių.
Vienus daiktus asambliažams A. Kubiliui padovanojo draugai, pažįstami, nes jie jau seniai buvo tapę nereikalingais ir dulkėjo palėpėse, kiti įvairiais keliais patys atsirado jo gyvenime.
Penktus metus Dzūkijoje gyvenančio A. Kubiliaus sukurtuose asambliažuose ne tik senieji daiktai, bet ir rėmeliai, kuriuose jie įkurdinti, padaryti iš pusę amžiaus skaičiuojančių vėjo nugairintų buvusios daržinės lentų. Netgi asambliažo pagrindui panaudotas senovinis, namuose medinėmis staklėmis austas lininis audinys, skirtas maišams siūti. Asambliažams, kuriems nelabai tiko liaudiški motyvai, kūrėjas panaudojo odą.
Pačiam A. Kubiliui labiausiai patinka asambliažas, kurio rėmeliai buvo padaryti iš senovinių ąžuolinių gulsčiukų, su į juos įdėtais obliais, rėžtuku, matuokliu ir pjūkleliu bei kitas – su dviem balnakilpėmis ir pintu jojiko botagu. „Kiekvienas savotiškai įdomus“, – sakė A. Kubilius.
Anot pašnekovo, asambliažų kūrimas didelis malonumas, todėl labai gera ant dūšios buvo, kad ir kitiems jo kūriniai patiko. „Smagu, kad visus darbus nupirko, bet svarbiausia, kad vaikai augdami matys anksčiau naudotus daiktus ir įrankius, geriau pažins istoriją“, – džiaugėsi kūrėjas.
A. Kubilius pastebėjo, kad daugelis kaimo žmonių tokių daiktų nevertina, išmeta juos į šiukšlynus kaip nereikalingą balastą. „Visame kaime negaliu surasti arklinio plūgo, kuris anksčiau būdavo kiekvienoje troboje. Plūgus nuvežė į metalo laužą, užuot vaikaičiams parodę, kuo protėviai žemę arė“, – apgailestavo seniems daiktams naują gyvenimą suteikiantis kūrėjas.
Gimęs Sibire ir kūdikystėje su tėvais sugrįžęs į Panevėžį A. Kubilius šiame mieste užaugo ir darbinę karjerą pradėjo kaip dailininkas apipavidalintojas. Vėliau dirbo įvairius darbus – statybose dirbo dažytoju, restauravo bažnyčias, emigravęs į Angliją dirbo staliumi, netgi įkūrė savo įmonę, kurioje dirbo 30 žmonių. 2008 metais, užklupus krizei, likimas pasisuko nauja kryptimi. Užsakymų nebuvo, tad vienas klientas pasiūlė pereiti dirbti į jo kompaniją. Taip sutapo, kad kompanijos vadovas Jamesas Brettas kaip tik tuo metu pradėjo kolekcionuoti vadinamąjį visuomenės atstumtų (su fizine, psichine negalia, autistų) žmonių – autsaiderių meną, vėliau jis tapo didžiausios šio meno kolekcijos savininku pasaulyje, šia tema parašė daugiausiai knygų ir įkūrė „The Museum of Everything“ (Visko muziejus).
„Kompanijoje išdirbau 10 metų, per tą laiką kompanija surengė nemažai parodų Londone, Paryžiuje, Roterdame, Australijoje, Italijoje. Man buvo patikėta instaliuoti tuos darbus, paremontuoti esamus rėmus arba naujus padaryti. Teko ir filmams dekoracijas statyti, bendrauti su visame pasaulyje garsiais žmonėmis. Kai kompanija nerengdavo parodų, joje dirbau statybos darbų vadovu. Vienas mūsų pastatytų namų pateko į pasaulio interjerų žurnalą. Kai neatsirado pirkėjo, norinčio už jį sumokėti kelių dešimčių milijonų eurų, pastatą išsinuomojo Volto Disnėjaus kompanija“, – pasakojo A. Kubilius.
Prieš ketverius metus jis su žmona apsigyveno Dzūkijoje ir mėgaujasi gyvenimu kaime. „Laikome triušius, įvairius naminius paukščius ir keturias avis, kad nereikėtų pjauti žolės. Turiu dirbtuvėles, kuriose restauruoju senovinius daiktus, kuriu asambliažus. Man tai naujas išbandymas ir atrakcija“, – apie naują gyvenimo etapą kalbėjo A. Kubilius.