Balandžio 5 d. sukanka metai, kai mirė ilgametis Kaišiadorių vyskupijos Alovės ir Ryliškių parapijų klebonas, monsinjoras, visų vadintas Tėveliu, Stanislovas Stankevičius (1934–2023).
Metinės šv. Mišios už nuoširdų dvasininką aukojamos Alovės Švč. Trejybės bažnyčioje ketvirtadienį, balandžio 4 d., 12 val. ir sekmadienį, balandžio 7 d., 12 val.
Mūsų klebonėlį Stasiuką visi prisimena ir gaili, mena gražiausiu žodžiu, nes tokio atsidavusio dvasininko ir per visą Lietuvą nežinia ar galima kur surasti. Jis visada visus priimdavo ir vadindavo vardais, jam buvo visi savi ir žemiški, atleisdavo ir girdavo, skatindavo kiekvieną nenusiminti ir sakydavo, kad viskas bus gerai.
Tačiau viską peržvelgus, galvoje sukasi dviprasmiškos mintys. Kai paklausau didžių politikų ir dvasininkų pasisakymų apie greitai bėgantį laiką ir palinkėjimą žmonėms truputį pristabdyti veiklas, darbus, atsigręžti pagaliau į savo artimą ir įvertinti pagrindines vertybes, imu ir susimąstau, o ar visi taip skambiai sakantys ir daro taip? Ar nebuvo įmanoma Alovės klebonėlį St. Stankevičių iškilmingai pagerbti sekmadienį, balandžio 7 d. (laidojimo dieną), visiems tinkamą dieną, kad ir vakarop, gausiai dalyvaujant visiems vyskupijos kunigams ir taip kartu su vietos parapijiečiais išreiškiant didžiausią pagarbą pirmajam Alytaus rajono garbės piliečiui? Žmonės paprasčiausiai kraipo pečiais, kaip metines šv. Mišias organizuoja ketvirtadienio vidurdienį, kada visi dirba? Antai jų a. a. kunigėlis visada galėjo, o štai vyskupijos atstovai negali, skuba, neturi laiko. Tarytum tai vykdoma kaip iš reikalo, iš bėdos.
Žinoma, žmonės į ketvirtadienio šv. Mišias atvyks iš paskutiniųjų, tačiau su ta pačia tylia mintimi, kad mes kunigėlį tai kol gyvi prisiminsim ir gerbsim, tik įdomu, kas taip minės jį pakeitusius dvasininkus?