„Neprisimenu pavasario, kad Žuvinto ežere būtų toks žemas vandens lygis. Jei turėsime karštą vasarą ir bus taip sausa kaip paskutinį pusmetį, situacija bus liūdna“, – neabejojo Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos Biologinės įvairovės apsaugos skyriaus vyr. specialistas Arūnas Pranaitis.
Anot A. Pranaičio, šių metų pavasaris netikėtai ankstyvas ir labai sausas. Žuvintas, didžioji Lietuvos pelkė, seniai nematė tokios sausros, jos pakraščiai visiškai sausi. „Šiltas ir gražus pavasaris smagu, bet jo sąlygos kai kurioms rūšims ir paukščių grupėms nelinksmos. Eini pelkės pakraščiu ir po kojomis traška šakos tose vietose, kuriose prieš keletą metų prisemdavome batus. Iš ekologinės pusės tai arti katastrofos. Varliagyviai, kurie ypač susiję su pelke, neturi jokių neršto sąlygų buvusiose tradicinėse balose“, – pabrėžė gamtininkas.
A. Pranaitis pasidalino ilgamečiais stebėjimais, jog migruojantys tilvikiniai paukščiai, naudodavęsi Žuvinto biosferos rezervato balomis, šį pavasarį pro jį tik praskrenda beveik nesustodami. „Dar nevykdėme vandens paukščių apskaitos, bet jau dabar aišku, kad tilvikų bus gerokai mažiau arba jų iš viso nebus“, – kalbėjo pašnekovas.
A. Pranaičio teigimu, įtekančių į Žuvintą Bambenos ir Kiaulyčios upelių, nėra tekę registruoti mažesnio vandens debeto. Klimato kaita ypatingai kerta per teritorijas, priklausančias nuo vandens, o pelkė pasipildo tik lietaus ir atitekančių upelių vandeniu. Šiuo metu trūksta ir lietaus, ir upelių vanduo smarkiai sumažėjęs.
Įprastos vietos, kuriose neršdavo smailiasnukės, pievinės varlės, visiškai išdžiūvę, tik ežere jos dar gali rasti keletą tinkamų vietų. Žmonės, vaikštinėdami ypač populiariu Buktos miško gamtiniu taku, klausinėja specialistų, kas pasidarė, kad šiame miške vandens nėra.
Gaidukas yra bene spalvingiausias migruojantis tilvikas. (Arūno Pranaičio nuotr.)
Prieš kelis metus Žuvinto pakrantės pasipuošdavo geltonais purienų žiedais. Tik ne šiemet.
„Varliagyviui neršti ir palikti palikuonis labai svarbu, nes varlė gyvena 3–4 metus. Jei ji du ar tris kartus neišnerš, šių varliagyvių populiacija gali labai sumažėti. Tas pats ir su durpėjimu, nes išdžiūvusi pelkė tampa ežeru-durpynu, kuris yra pavojingas: vasarą bet kuriuo metu gali užsidegti, o durpė, užuot kaupusi anglies dvideginį, džiūdama išskiria daugybę metano, kuris niekam naudos neduoda, tik šiltnamio efektą dar labiau skatina“, – aiškino gamtininkas, pridurdamas, jog nepamena tokio pavasario, kad Žuvinto ežere būtų toks žemas vandens lygis, koks yra dabar.
„Jei ateis karšta vasara ir bus taip pat sausa, kaip paskutinį pusmetį, turėsime liūdną situaciją. Nuo praėjusių sausringų metų vandens lygis dar neatsistatė. Aukštapelkėse jo šiek tiek daugiau, o visose kitose vietose, minimu laikotarpiu, nebuvo taip, kad vandens lygis būtų artimas normai arba bent kažkiek artėtų prie tradicinės normos“, – tvirtino A. Pranaitis.
Jo nuomone, jei varliagyviams situacija labai sudėtinga, tai paukščiai, taip glaudžiai nesusiję su vandens lygiu, sėkmingai grįžta. Jau parskrido kregždės, galima ir pečialindas girdėti, tai vabzdžialesiai paukščiai, parskrendantys vieni paskutiniųjų.
„Jei norite turtingai gyventi visus šiuos metus, jau reikėtų kišenėse nešiotis centų, nes greitai galime ir gegutę išgirsti“, – priminė seną patarimą A. Pranaitis, pasidžiaugdamas, jog šiemet labai gausiai migruoja gaidukai, mėgstantys sustoti Žuvinto balose, dar yra baltakakčių žąsų, apie pora tūkstančių tundrinių žąsų, gana gausu gulbių nebylių – 320, paprastai jų būna iki 150. Žąsys jau išsivedusios jauniklius, gervės sudėję kiaušinius, rasta slankų ir didžiųjų ančių kiaušinių lukštų.
„Stebėjimai rodo, kad labiausiai nyksta paukščiai, perintys nestabiliose buveinėse, tokiose kaip žemapelkėse. Didžiajai daliai paukščių tokia situacija nėra bloga kaip varliagyviams“, – sakė A. Pranaitis.
