Šį kartą „Dainavos žodis“ kalbina Kęstutį Tumyną – daugelio pažįstamą kaip Alytaus seniūnijos seniūną, Rumbonių parapijos vargonininką, ūkininką ar žaismingai atliekantį Vinculio personažą. Tai žmogus, kurio dienos bėga ne tarp keturių sienų, o tarp bendruomenės renginių, maldos namų ir žmonių rūpesčių. Jo kasdienybė – gyvas liudijimas, kad paprastumas, darbštumas ir nuoširdus atsidavimas gali tapti pamatu ne tik asmeniniam gyvenimui, bet ir visos bendruomenės stiprybei.
„Svarbiausia turėti noro, nusiteikimo“, – sako Kęstutis. „Jeigu aplink neturi komandos, jei žmonės nepritaria tavo darbams – viskas stringa. Bet kai žmonės tikri, kai jų širdys su tavimi, viskas susidėlioja.“
Nors seniūno pareigos baigiasi penktą valandą vakaro, realybėje jos tęsiasi visą parą. Kęstučio įsitikinimu, seniūnas pirmiausia turi būti žmogus, o tik tada pareigūnas. Gyventojams jis atsako savaitgaliais, padeda iškilus problemoms, išklauso, užjaučia. „Visiems geras nebūsi, bet kiekvienam reikia duoti bent lašą dėmesio“, – sako jis.
Grįžęs namo jis tampa ūkininku. Ūkyje laikomos 24 karvės, dirbami laukai, šienaujama, tvarkomasi – viskas savo ir šeimos rankomis. Vasaros vakarais, kuomet vyksta šienapjūtė, darbas baigiasi tik apie vidurnaktį ar net antrą valandą nakties.
Viešuose renginiuose ir valstybinėse institucijose Kęstutis drąsiai kalba dzūkiškai. Ir tai ne tik būdas išsiskirti – tai tapatybės ženklas. „Nėra ko gėdytis. Dzūko prigimtis – būti linksmam. Tai mūsų šaknys. Jeigu mes, dzūkai, nebesišnekėsim sava tarme – kas ją išsaugos?“
Savo krašte jis ne tik kalba, bet ir veikia: jau trečius metus organizuoja folkloro festivalį prie Nemuno, kuriame dalyvauja dvylika kolektyvų iš visos Lietuvos. Šie metai paskelbti liaudies dainos metais, tad norisi kuo plačiau skleisti dainas, šokius, papročius.
Kęstutis augina tris vaikus, kuriuos nuo mažens įtraukė į bendruomenės ir kultūros gyvenimą. Sekmadieniai šeimoje – šventa diena, skirta mišioms, maldai, šeimos laikui. Dukros gieda, viena groja vargonais Šv. Brunono bažnyčioje, kita padeda parapijoje. Sūnus taip pat dalyvauja folkloro ansambliuose. „Nuo mažens jie viską girdėjo, matė, gyveno tuo. Pamokymai nėra tokie veiksmingi, kaip pavyzdys“, – sako Kęstutis.
Plačiau žinomas jis ir kaip Vinculis – personažas, kuris gimė netikėtai, bet prigijo ilgam. Tai įvyko seniūnijos šventėje, kur reikėjo vedėjo. Kęstutis improvizavo ir prisistatė Vinculiu. Nuo to laiko šis vardas lydi jį ne tik renginiuose, bet ir žiniasklaidoje. Plačiausiai apie Vinculį buvo kalbama, kai Kęstutis senoviniu vežimu, apipintu ąžuolo vainikais, vežiojo abiturientus po Alytų. „Mano tėvelis dar seniai veždavo jaunavedžius vežimu. Dabar tai retenybė, bet labai simboliška. Svarbu išlaikyti, parodyti, perduoti.“
Po visų viešų pareigų Kęstutis atsipalaiduoja ne kurorte, o laukuose ar tvarte. „Melžiu karves ir dainuoju. Man niekas netrukdo. Ten ramu, paprasta, tikra.“ Ūkis jam – ne tik darbas, bet ir gyvenimo būdas. Nors daugelis sako, kad darbas gyvulininkystės srityje yra be galo sunkus, Kęstutis įsitikinęs, jog su šeimos pagalba ir noru viskas įmanoma.
Paklaustas, ar gyvenimas kaime neslegia, Kęstutis tik nusišypso. „Ne, kaime gyventi gera. Čia švarus oras, savas darbas, savi žmonės. Jeigu suprasime, kad tik darbu, pagarba žemei ir žmonėms galime sukurti ateitį – kaimas niekada nebus baisus.“
