Leipalingyje buvo atverstas dar vienas tragiškos, bet didvyriškos partizaninės kovos už Tėvynės laisvę istorijos puslapis – paminėtos Šarūno rinktinės 80-osios metinės ir pagerbti visi 1944–1945 metų kovotojai už Lietuvos laisvę.
Iškilmingas renginys „Pašaukti kovoti“ prasidėjo šv. Mišiomis Leipalingio bažnyčioje, po kurių prie paminklo kankintiems ir žuvusiems partizanams buvusioje NKVD-MVD-MGB būstinėje padėti vainikai, skirti prasmingi ir jautrūs žodžiai, uždegtos žvakutės, simbolizuojančios amžiną atminimą.
Po to ceremonijos dalyviai nuvyko į Dulgininkų mišką prie 2016 metais atrastoje buvusioje partizanų stovyklavietėje šiemet pastatyto paminklo – dar vieno simbolio, liudijančio partizaninę kovą. Čia garbės salvėmis buvo pagerbti laisvės gynėjai, skambėjo mokinių atliekamos partizanų dainos ir roko operos „Priesaika“ ištraukos.
Tada renginio svečiai buvo pakviesti į ekskursiją po stovyklavietę apžiūrėti edukacines programas ir parodas: Vytauto Didžiojo karo muziejaus, istorijos rekonstrukcijos klubo „Partizanas“, Lazdijų krašto muziejaus bei vietos ekspozicijas apie Pietų Lietuvos partizanus.
Partizanų pagerbimo renginyje dalyvavo Druskininkų savivaldybės vicemeras Simonas Kazakevičius, partizanų vado Petro Vilkelio-Barzduko dukra Joana Jankauskienė, pirmojo Šarūno rinktinės vado Vytauto Gončio-Alseikos artimieji. Apie partizaninio karo ištakas kalbėjo LGGRTC istorikas Andrius Tamulevičius, stovyklavietės atradimą priminė tyrimų dalyvis vrš. Ernestas Kuckailis. Įžvalgomis apie atminties įamžinimą dalijosi istorikė Dalia Urbonienė.
Pietų Lietuvos partizanų junginys – Dainavos apygardos Šarūno rinktinė buvo įkurta Dzūkijos partizanų būrių vadų susitikime Pusčios girioje Leipalingio valsčiuje, kur veikė rinktinės štabas.
Šarūno rinktinė, kurią sudarė 5 būriai, su sovietiniu okupaciniu režimu kovojo nuo 1945-ųjų pavasario iki 1951-ųjų pabaigos. Jos pirmuoju vadu buvo Vytautas Kazimieras Gontis-Alseika.
1946 metų vasaros pradžioje jam pasitraukus iš kovos rinktinei vadovavo Veisiejų bataliono vadas, leitenantas Vladas Stepulevičius-Varguolis, jam žuvus vadu rinktinės vadu buvo paskirtas Vincas Mikelionis-Vargdienis, po jo žūties rinktinei vadovavo Benediktas Labėnas-Kariūnas. V. Labėnas vadovavo daugeliui kautynių, buvo keturis kartus sužeistas. Jis laikinai ėjo Dainavos apygardos vado pareigas, buvo vienas iš apygardos laikraščio „Laisvės varpas“ redaktorių, parašė daug partizaninių dainų.
Šarūno rinktinei taip pat vadovavo Juozas Gegužis-Diemedis, Juozas Jurelionis-Sakalas, Bronius Šalaševičius-Žilvitis ir Alfonsas Petruškevičius-Rimvydas.
Žymesni mūšiai ir kautynės, kuriose dalyvavo Šarūno rinktinė – Liepakojų mūšis 1945-ųjų vasarį, tų pačių metų gegužę – Kalniškės mūšis. 1948-ųjų vasarį Naujojoje Kirsnoje Rudaminos valsčiuje B. Šalaševičiaus vadovaujamas būrys kovėsi su saugumo grupe. Kai 1951 metų gruodį Bagdanonių kautynėse (žuvo 5 partizanai) sunkiai sužeistas nusišovė vadas A. Petruškevičius ir buvo sunaikinta rinktinės vadavietė, ji nustojo veikti.
