Nepaisant nuolat mažėjančio galvijų skaičiaus Lietuvoje, Žemės ūkio duomenų centro (ŽŪDC) Ūkinių gyvūnų registro duomenimis, Alytaus rajonas išlieka vienu iš šalies rajonų, kuriame auginama daugiausiai galvijų.
2025 metų kovo pradžioje, ŽŪDC duomenimis, Lietuvoje buvo deklaruota daugiau kaip 22 tūkst. galvijų bandų – 10,4 proc. mažiau nei tuo pačiu laikotarpiu praėjusiais metais. Per minimą laikotarpį galvijų skaičius šalyje sumažėjo 2,9 proc. – iki 594 tūkst. 245.
Alytaus rajonas, kuriame deklaruota 1,1 tūkst. bandų, užima ketvirtą vietą. Prieš jį rikiuojasi Šilalės (1,5 tūkst.), Šilutės (1,2 tūkst.) ir Kelmės (1,2 tūkst.) rajonų savivaldybės.
Šių metų gegužės 1 dienos ŽŪDC duomenimis, galvijų bandų Alytaus rajone deklaruota 1039 (galvijų skaičius 14137), avių – 499 (avių skaičius 7182), arklių – 254 (arklių skaičius 678), ožkų – 118 (ožkų skaičius 603).
Galvijų augintojai su „Dainavos žodžiu“ pasidalino mintimis apie ūkininkavimą.
Krokialaukio seniūnijos gyventojai Vilė ir Vidmantas Navickai daugiau kaip tris dešimtmečius puoselėjantys modernų pienininkystės ūkį, yra vieni didžiausių šio sektoriaus atstovų rajone. Paprastai optimistiškai į ateitį žvelgianti V. Navickienė šį kartą neslėpė nusivylimo – gamtos akibrokštai šiemet kerta ypač negailestingai. Prie sunkumų prisideda ir darbuotojų stygius.
„Kituose Lietuvos regionuose palyja, o mūsų krašte visiškai nebuvo kritulių. Iš po žiemos pievos atrodė visai neblogai, o dabar iššalo. Guodžia tai, kad dar turime pašarų. Trąšų išberiame daug, o norimo rezultato nėra. Šios srities ūkininkavimas be ateities, be vilties. Tai vienas sunkiausių laikotarpių, su kuriais ūkininkaujant teko susidurti. Šių metų pradžioje laikėme 300 karvių, dabar liko 260, tai ženklus bandos sumažėjimas. Jei ne dukrų optimizmas ir pagalba, pienininkystė, ko gero, jau seniai būtų pamiršta“, – sakė ne vieną dešimtmetį pienininkystės ūkiui skyrusi moteris, pridurdama, kad žmogui yra ūpas dirbti, kai jo pastangas vainikuoja geri rezultatai.
Alovės seniūnijoje įsikūręs Marius Stepankevičius ūkininkavimo pradžiamokslį išėjo tėvų ūkyje ir jau kelerius metus sėkmingai ūkininkauja savarankiškai. Jaunojo ūkininko ūkis mišrus – augalininkystė ir mėsinė galvijininkystė. Jis dirba per 50 ha žemės, kurios didžioji dalis nuomojama. Augina mišrūnus buliukus, bandos skaičius svyruoja nuo 40 iki 70.
„Pradžia buvo sunki, o paskui atsiranda patirtis ir viskas vis lengvėja. Apie ūkio plėtrą galvoju kasdien. Tačiau pirmiausia noriu stabilizuoti esamą ūkį, kad būtų galima atsilaikyti rinkos svyravimams, ir tik tada eiti į priekį“, – kalbėjo M. Stepankevičius.
Miroslavo seniūnijoje gyvenantys Lina ir Jonas Vertinskai ūkininkauti pradėjo 1992 metais, o ūkį oficialiai įregistravo 1999-aisiais. Startas buvo 4 karvės. Pastaruoju metu bandoje 102 melžiamos karvės. Bandos pagrindą sudaro Lietuvos juodmargės, tarp kurių yra ir senojo genotipo Lietuvos juodmargių bei holšteinų veislių karvių, kurios patogiai melžiamos eglutės tipo melžimo aikštelėje.
Anot moters, jų ūkis, kaip ir daugelis kitų pieno ūkių, gyvena pieno supirkimo kainų pakilimų ir nuosmukių ritmu: pavasarį, kai karvės išgenamos į ganyklas, padidėja primilžiai, kainos krenta, o kai rudenį sugenamos į tvartus ir sumažėja pieno kiekiai, supirkimo kainos pakyla.
„Šalimais gyvena dukra Rūta su vyru Simu, taip pat įkūrę pienininkystės ūkį. Dirbame visi kartu ir bendromis jėgomis sunkumus įveikiame. Pienininkystės nežadame atsisakyti, kol pajėgsime, dirbsime. Džiaugiamės tuo, ką duoda gyvenimas – vaikais, anūkais, draugais, dalyvaujame įvairiuose renginiuose ir kaip dalyviai, ir kaip žiūrovai, keliaujame“, – optimistiškai į gyvenimą žvelgė L. Vertinskienė.
