Kartais gyvenimas susiklosto taip, kad net sunkiausius laikus nugali ne turtai ar galimybės, o nuoširdi meilė šeimai, stiprus tikėjimas ir bendrystė. Danutės Vervečkienės šeimos istorija – pavyzdys, kaip iš didelio vargo, išgyvenus sunkius laikus, galima išsikapstyti, atsitiesti ir užauginti dorus, kūrybingus, savo kelią atradusius vaikus. Šiandien ,,Dainavos žodyje“ papasakosime apie šeimą, kurią kažkada vadino „vargo pelėmis“, o dabar jų namai Eičiūnuose – jaukūs pilni prisiminimų vartai, į kuriuos vis sugrįžta suaugę vaikai ir anūkai.
Danutė su vyru susitiko draugų vestuvėse. Iš pradžių jauna pora gyveno Vilniuje, kur gimė du pirmieji vaikai. Tačiau ilgainiui širdis kvietė arčiau gamtos, arčiau kaimo. Taip atsidūrė Eičiūnuose. Iš pradžių gyveno mažame bute, o vėliau kolūkio pirmininko sprendimu, gavo namą – nuo tada ten ir įleido šaknis.
Šeimoje užaugo penki vaikai: Martynas, Virginija, Julius, Adomas ir Akvilė. Danutė prisimena: „Dabar kai pagalvoju – nežinau, kas ten buvo sunku. Aš neprisileidžiu prisiminimų apie sunkumus. Tiek gražių dalykų buvo – ir žmonės geri, ir vietų daug pamatyta.“ Nors vyras dirbo traktorininku, tačiau buvo kultūringas, mėgo teatrą, kiną. Ta meilė menui persidavė ir vaikams – visi jie augo su muzika, prie bažnyčios: berniukai patarnavo, mergaitės giedojo.
Kai vaikai pradėjo mokytis muzikos, net pats maestro Glovickis iš Pivašiūnų atvykdavo į namus vesti smuiko pamokų. Vėliau įsigijo pianiną. Du vaikai pasižymėjo ypatingu talentu, tačiau stropiai mokėsi visi. Muzika lydėjo visus – net keturi iš jų vienu metu mokėsi Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje. Ten mokslus pradėjo keturiese, o baigė trys – kiekvienas išsinešė savo patirtį ir meilę muzikai.
Vyriausias sūnus Martynas baigė Vilniaus Gedimino technikos universitetą, dabar prižiūri sudėtingą medicinos techniką. Virginija įsidarbino privačioje gydymo įstaigoje, Julius su šeima gyvena Kaune, dirba privačioje įmonėje, o Adomas savo kelią tęsia užsienio kompanijoje. Jauniausia dukra Akvilė įkūrė festivalį „Kaime žydi abrikosai“, kuris jau tryliktą žiemą suburia muzikos mylėtojus, žygeivius ir bendraminčius į įvairias Dzūkijos vietas. Festivalis – blaivus, bendruomeniškas ir kupinas širdžiai artimos lietuviškos muzikos, o jo koncertai varijuoja nuo dainuojamosios poezijos iki elektroninės muzikos. Daugiausia dėmesio skiriama folklorui, vaikų dainavimui, suaugusiems bardams – jei tik leidžia finansai. Festivalį kuruoja Anušauskų, Vervečkų ir Litvaičių jaunimas.
2007 metais Danutė nusprendė atverti savo širdį dar dviem vaikams – paėmė globon paauglius Aistę ir Povilą. „Tiesiog jaučiau, kad reikia. Nebuvo baisu. Jie buvo nuolankūs. Ir svarbiausia – šalia mano vaikų. Viena nebūčiau sugebėjusi, o turėdama šeimą, jų veiklas, stovyklas, skautiškas išvykas – viskas kitaip.“ Abu vaikus į šeimą priėmė kartu su vyru – taip reikėjo, taip jautė.
Aistė užaugo stipri, tvirta, tikėjimui ir pašaukimui atsidavusi mergina. Ji šaulė, aktyvi katalikė, dabar mokosi medicinos, siekia slaugytojos profesijos, praktikuojasi ligoninėje ir poliklinikoje, puikiai sekasi. Su Danute palaiko labai artimą ryšį: kartu keliauja, kalbasi apie tikėjimą, dalyvauja veiklose. Povilas pasirinko kitą kelią – gyvena ir dirba Londone, tačiau išliko mylimas šeimos narys.
Danutės gyvenimas neapsiribojo tik šeima. Baigusi matematiką Vilniaus universitete, dirbo mokytoja – dėstė matematiką, anglų kalbą, istoriją. Vadovavo darželiui, o vėliau, pajutusi vidinį pašaukimą, studijavo tikybą ir tapo tikybos mokytoja. „Kai pradėjau mokytis tikybos – įtikėjau. Ir tada viskas palengvėjo. Tas pats gyvenimas, bet širdyje – ramybė.“
Vyras Danutės kelionių tiesiogiai neskatino, bet visada toleravo. Kol ji būdavo išvykusi, rūpindavosi ūkiu ir namais. Jam taip pat patiko keliauti, tik dažniausiai po Lietuvą su jaunimu – vairuodavo autobusiuką, kartais kartu pastovyklaudavo, dalyvaudavo renginiuose. Šeimos bičiulis Zenonas Anušauskas atvėrė galimybes pažinti pasaulį tiek jiems, tiek vaikams. Vaikai per dainų, šokių konkursus, stovyklas susirado savo gyvenimo draugus.
Šiandien Danutė – jau aštuonių anūkų močiutė. Nors vaikai gyvena savo gyvenimus, ji supranta, kad reikia gyventi ir savo. „Mano vaikai nėra mano draugai. Jie turi savo šeimas, darbus. Aš turiu gyventi su savo kartos žmonėmis, savo draugėmis. Ir kai manęs klausia kaip gyvenu, atsakau – gerai, laimingai.“
Šiuo metu jos pagrindinė užduotis – surengti vyro metines. Prieš metus Anapilin iškeliavęs mylimas žmogus paliko didelę tuštumą, bet ir daugybę šviesių prisiminimų.
Ir vis dėlto, labiausiai Danutės širdį džiugina, kai vaikai sugrįžta į Eičiūnus. Nes Eičiūnų namai – tai ne tik sienos, tai vaikystės, muzikos, dainų ir bendrystės dvasia. Tai vieta, kur visi gali būti tokie, kokie yra, kur laukiami tiek sugrįžtantys, tiek tik užsukti norintys.
„Laukiu jų visų čia, Eičiūnuose. Nes tėviškės kiemas niekada nepraranda šilumos, kol bent vienas langas dar dega.“
