Diagnozė, kurios niekas nelaukia, – vėžys. It žaibas iš giedro dangaus ši liga užklupo ir žinomą Alytaus rajone gyvenančią poetę Angelę Krušinskienę. Angelė gydymo kelyje apie savijautą, išgyvenimus kalba atvirai. Neužsidaro savyje, o ligą pasitinka su neįtikėtina vidine jėga – kaip iššūkį, kurį būtina priimti.
Tiesa, žinia apie jaunos draugės, su kuria suvedė gydymo įstaigos, netektį moterį privertė, kaip ji sako, ne verkti, o kaukti.
Likimo draugystė
Klinikose ji sutiko Dovilę – jauną mamą, su kuria likimas suvedė krūtų chirurgijos skyriuje. Jas abi jungė optimizmas, tikėjimas pasveikimu ir atviras, nuoširdus bendravimas. Dovilė domėjosi savo liga, nuolat ieškojo informacijos, tačiau labiausiai širdį skaudino jos jaunas amžius ir mažas sūnus, glaudęsis prie mamos.
„Buvome lyg mama ir dukra, bet kartu – kovos draugės. Viena kitą palaikėme, dalijomės patirtimi, kalbėjomės apie ateitį, apie pasveikimą“, – prisimena ji.
Tačiau vieną dieną atėjo žinia, kurią sunku buvo priimti: „Dovilei gydymas nepadėjo. Metastazės išplito, ji kentėjo didelius skausmus.“ Po mėnesio Dovilės nebebuvo.
„Aš kaukiau iš nevilties. Miške šaukiau į dangų – kaip neteisinga! Jai reikėjo dar laiko užauginti sūnų…“ – išgyvenimais dalijasi A. Krušinskienė.
Gyventi šiandien
Draugės išėjimas privertė sustoti ir permąstyti gyvenimą. Iki tol visa energija buvo sutelkta į gydymą, ligos įveikimą. „Supratau, kad negaliu atidėti gyvenimo – negalima jo išbraukti dėl ligos. Jei pasveikimo nebus, prarasiu brangų laiką. Todėl nusprendžiau gyventi dabar – valgyti skaniai, mylėti, keliauti, rašyti, bendrauti. Kad neliktų nieko, dėl ko gailėčiausi.“
Pašnekovės sūnus mamai priminė dar vieną svarbią tiesą: „Tu jau padarei tai, ką privalėjai – užauginai vaikus. Tu dabar gyvenk šviesiau.“
Gyvenimo dovana
Diagnozė ir netektis išmokė dar labiau vertinti paprastus dalykus – artimųjų buvimą, šiltą pokalbį, netgi taurę raudono vyno, kurio, kaip juokauja pašnekovė, būtinai dar išgers, kai baigsis gydymas.
„Gyvenimas pragyventas ne veltui. Užauginau protingus, atsakingus vaikus, turiu mėgiamą veiklą. O dabar noriu gyventi kasdien, kad nebūtų nei vienos dienos, dėl kurios tektų gailėtis. Nuo pat pirmos dienos žinojau, kad kovosiu. Baimės nebuvo – tik noras nugalėti ligą“, – sako pašnekovė.
Ji tiki, kad gyvenimo išbandymai ją užgrūdino. „Dievas mane mylėjo, todėl siuntė išmėginimus. Kitaip ir nemokėjau – tik eiti pirmyn.“
